...

Į kaimą grįžta ne tik nevykėliai

Verslas

2015.08.04

Autorius: Gintaras Gimžauskas

Temos: .

Į kaimą grįžta ne tik nevykėliai

Ūkininkas - Alvydas Kazlauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Alvydas Kazlauskas (49) yra kilęs iš Prienų rajono. Ten jis ne tik gimė ir užaugo, bet ir baigė netoliese buvusią Alytaus politechnikos mokyklą, kurioje įgijo techniko mechaniko specialybę. Iškart po to vyras patraukė į didmiestį, mat, kaip pats sako, tuo metu kaimas jo nežavėjo. Vis dėlto po kurio laiko A. Kazlauskas, padedamas žmonos, suvokė, kad tikrasis jo pašaukimas yra būtent ūkininkavimas.

Iš didmiesčio atgal į kaimą

Pokalbio metu pašnekovas itin pabrėžė nesąs ponas. Jis leido suprasti, kad į jį geriausia kreiptis tiesiog vardu. Pokalbiui įsibėgėjus paaiškėjo, kad toks vyro santūrumas slepia verslią prigimtį. Dar gyvendamas didmiestyje vyras buvo įsisukęs į prekybos automobiliais verslą. Tik besikuriančios nepriklausomos Lietuvos rinka tuomet buvo kaip kempinė – sugerdavo viską, ką pasiūlydavai.

„Kai pavėluoji, būna sunkiau. Būti pirmam kokioje nors srityje visada yra didelis pranašumas“

A. Kazlauskas.

Nors mieste gyvenimas susiklostė sėkmingai, A. Kazlauskas iš giminaičių vis sulaukdavo raginimų grįžti atgal į kaimą, į gimtinę ir ten imtis ūkininkavimo. To ypač norėjo močiutė ir mama.

Tiesa, vyras ilgai svarstė, ar verta žengti tokį žingsnį. Jis kovojo su stereotipine nuostata, kad miestą palieka tik tie, kas nesugeba įsitvirtinti. Kitaip sakant, nevykėliai. Tačiau galiausiai jis suprato, kad ūkininkavimas yra ne kas kita, kaip dar viena verslo rūšis.

Lemiamą sprendimą A. Kazlauskas priėmė 2010 metais. Tai padaryti jį paskatino ir žmonos įtikinėjimai. Tad pagaliau jie persikėlė į kaimą, kur ūkininkauti pradėjo turėdami 70 ha žemės ir 30 karvių bandą.

Imtis naujos veiklos vyrui buvo gana paprasta. Jo tėvai jau turėjo padarę šiokį tokį įdirbį ir žemdirbyste vertėsi jau nuo to laiko, kai močiutei buvo grąžintos anksčiau jai priklausiusios žemės. Tad liko tik tęsti tai, kas pradėta.

Reikėjo investuoti į plėtrą ir modernizavimą

Pradžia nebuvo labai sudėtinga. A. Kazlauskas turėjo reikiamų žinių bagažą. Be to, kaime buvo ir naudotos žemės ūkio technikos, kurios pakako ūkininkavimo pradžioje. Tačiau, norint uždirbti ūkininkaujant, reikia būti ne smulkia žuvele. Todėl vyras su šeima ėmėsi plėtros.

Tam buvo panaudotos tėvų iš mėsos ir pieno pardavimo surinktos santaupos. Joms išsekus, į pagalbą pasitelkta Europos Sąjungos parama bei pasiskolinta pinigų Medicinos banke. Pastaruosius vyras panaudojo naujai žemės ūkio technikai įsigyti.

Šiuo metu pašnekovo šeima iš viso valdo jau 450 ha žemės, iš jų 300 ha – nuosavos. Ten sėjami javai. Likusiuose 150 ha šienaujama ir ganoma 180 galvijų. Tokios apimtys leidžia Alvydo šeimos ūkį vadinti vidutinio dydžio. Tačiau ties tuo sustoti vyras neketina.

Nori plėstis ir keisti veiklos pobūdį

Į ūkininkavimą įsitraukė ne tik A. Kazlauskas su žmona. Jų pėdomis pasuko ir sūnus, kuris, anot pašnekovo, jau nuo mažų dienų padeda dirbti, o būdamas paaugliu sėkmingai valdė kombainą ir kūlė javus. Vyras tikisi, kad būtent sūnus ir perims šeimos ūkį. Tiesa, iki to laiko dar praeis nemažai laiko. Iki tol ūkyje ketinama atlikti kelis svarbius pakeitimus. Vienas jų – nutraukti nuostolingą veiklą.

„Ketiname atsisakyti galvijų, o kartu ir pieno gamybos. Vertinant dabartines jo supirkimo kainas, ši veikla visai neapsimoka. Dar pakentėsime metelius, kol baigsis įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir pereisime tik prie javų auginimo. Tai ir paprasčiau, ir labiau apsimoka. Juk žmonės į darbą neitų, jei jiems ten nemokėtų atlyginimo. O pienininkai dabar būtent tokioje situacijoje“, – sprendimo motyvus paaiškina ūkininkas.

Pasak jo, tokios sąlygos susidarė dėl didžiųjų pieno perdirbėjų diktuojamų sąlygų. O konkurencijos jiems kol kas Lietuvoje niekam nepavyksta sukurti. „Trūksta tarp mažesnių ūkininkų draugystės ir bendrumo, kuris leistų steigti kooperacinius veiklos modelius ir kurti atsvarą stambiesiems perdirbėjams“, – tikina pašnekovas.

Būtent vieningumas ir stabilumas A. Kazlauską labiausiai sužavėjo keliaujant po užsienio šalis, pavyzdžiui, Daniją. Ten, anot vyro, visa infrastruktūra jau sukurta ir sutvarkyta, todėl lieka tik dirbti ir mėgautis rezultatais.

Tačiau ūkininkas nenusimena ir paklaustas, ar gavęs galimybę rinktis eiti ūkininkauti ar ne, sako, kad tikrai vėl grįžtų į kaimą. Tiesa, jei galėtų viską daryti iš naujo, į žemdirbystę jis žengtų kur kas anksčiau. „Kai pavėluoji, būna sunkiau. Būti pirmam kokioje nors srityje visada yra didelis pranašumas“, – neabejoja A. Kazlauskas.

Organizuojate renginį?

Tuomet „bzn start” gali pasiūlyti puikią galimybę išviešinti Jūsų renginį ir padėti pritraukti potencialių dalyvių.

Dėmesio! Svetainė naudoja slapukus. Daugiau informacijos apie slapukus galite rasti čia.