Ko gero, vieni geriausių atsiminimų iš studijų laikų man yra susiję su dienomis bibliotekoje. Tyli, draugiška aplinka, kurioje pilna knygų ir žmonių, slapta palaikančių kompaniją, neapsakomai traukė. Tai buvo ne tik mokymasis, bet ir savotiška buvimo forma, kurią vadinau bibliotekinėjimu. Dabar tai jau galima patirti jau daugiau nei metus veikiančioje Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) Saulėtekyje. Juk į MKIC norisi grįžti ne tik dėl knygų, bet ir dėl ten apimančio jausmo. Tad su VU bibliotekos generaline direktore Irena Kriviene pasikalbėjome ne tik apie MKIC atsiradimą, čia besiskleidžiančias idėjas, bet ir apie šio Vilniaus kampelio dabartį bei ateitį.

Nuo funkcionalumo iki grožio

MKIC duris lankytojams atvėrė pereitų metų pradžioje. Su šiuo atidarymu, ko gero, prasidėjo ir naujas VU gyvavimo etapas. Nors universiteto biblioteka veikia jau ilgiau nei keturis šimtmečius, per visą šį laiką tai pirmas naujas jos pastatas. Biblioteka iškilo už Europos regioninio plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos suteiktas lėšas.

„VU biblioteka veikia nuo 1570-ųjų. Taip jau istoriškai susiklostė, kad visus šiuos metus ji išliko toje pačioje vietoje. Buvo skirtos naujos patalpos, du kartus pristatytos saugyklos, bet naujos bibliotekos neturėjome. Žinutę, kad maždaug prieš šimtą metų bandyta gauti miesto valdžios pritarimą skirti naujas patalpas, randame kai kuriuose rankraštiniuose dokumentuose, tačiau jeigu kalbėtume apie tai, ką turime dabar, tai šį projektą rengėme 2004–2006 metais.

Aišku, ir anksčiau buvo bandymų gauti finansavimą, bet idėja kūnu virto tik 2008-aisiais. Pastato statyba ir įranga kainavo 100 mln. litų. Kaip pilietė negaliu sakyti, kad krizė buvo gerai, bet dėl jos labai nukrito statybų kainos. Už tuos pinigus mes pasistatėme dar daugiau, nei 2006-ųjų kainomis būtume pasistatę už 135 mln. litų“, – pasakojo I. Krivienė (nuotr. kairėje).

Nuo pat pradžių buvo iškelti tam tikri principai, o jais remiantis vyko pastato projektavimo darbai. Šie principai – tarytum pagrindinės naujosios bibliotekos vertybės, kuriomis stengiamasi vadovautis kasdien.

„Visi architektūriniai sprendimai buvo architekto Rolando Paleko, bet juos nulėmė mūsų vizija, idėjos, kas gi turi būti naujojoje bibliotekoje. Vadovavomės keliais pagrindiniais principais ir jie, mano manymu, yra įgyvendinti beveik šimtu procentų.

Vienas iš tokių principų – atvirumas. Biblioteka turi būti atvira žmonėms. Taip, tai pirmiausia VU biblioteka, kurioje laikoma, kaupiama mokslinė literatūra. Tačiau šis pastatas skirtas ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visiems šalia gyvenantiems žmonėms. Stengiamės išlaikyti tą atvirumą. Turime ne visai tradicinę universiteto skaityklai erdvę – laisvalaikio skaityklą, iš kurios knygas pasiimti gali ne tik VU bendruomenės nariai, bet ir visi, kurie turi skaitytojo pažymėjimą.

Nors pirminiame projekte šios skaityklos nebuvo, pats gyvenimas padiktavo, kad jos reikia. Žmonėms juk reikia ne tik dirbti. Reikia kur kas platesnio matymo, platesnio gyvenimo lauko. Atviri esame ir laiko prasme – dirbame kasdien ištisą parą, išskyrus valstybines šventes“, – pasakojo VU bibliotekos generalinė direktorė.

Ne mažiau svarbu, kad į biblioteką ateinantys žmonės jaustųsi jaukiai ir laisvai. Būtent todėl darbo erdvės čia maišosi su poilsio zonomis, tvyro laisva atmosfera.

Žmogui reikia kur kas platesnio matymo, platesnio gyvenimo lauko. Atviri esame ir laiko prasme – juk dirbame kasdien ištisą parą.

I. Krivienė

„Antras kriterijus – funkcionalumas. Visos erdvės turi turėti funkcijas. Vienos jų veikia kaip seminarų patalpos, kitos – kaip konferencijų salės. Šalia funkcionalumo atsiranda ir lankstumas, nes vieną erdvę galime padalyti į kelias. Netgi kai kurie mūsų baldai yra daugiafunkciai – galima panaudoti ir kaip staliukus, ir kaip kėdes.

Lankstumą perteikia ir architektūriniai sprendimai. Biblioteka nėra griežtai suskaidyta sienomis, vos atėjęs iš karto matai visą erdvę, gali laisvai patekti į skaityklas.

Lankstumo principu vadovaujamės ir aptarnaudami lankytojus – stengiamės patenkinti jų poreikius. Nėra taip, kad turime tam tikrą paslaugų paketą, ir viskas. Stengiamės kuo greičiau reaguoti ir prisitaikyti prie žmonių poreikių“, – teigė I. Krivienė.

Žmonės bibliotekoje turėtų jaustis kaip namuose

MKIC biblioteka žavi ir grožiu. Pastatas labai šviesus, erdvus, jame gausu kampelių, kuriuose malonu prisėsti vienam ar su kompanija. I. Krivienė sako, kad graži aplinka žmones ir įkvepia, ir savotiškai auklėja.

„Paskutinis principas, kurio laikėmės, – estetiškumas. Dėl to projektuojant pastatą ir jau prasidėjus statyboms sulaukta daugiausia kritikos. Na, gal ne tiek kritikos, kiek klausimų. Buvo svarstymų, gal užtenka paprastesnio dizaino.

Visgi mūsų architektas siūlė kurti gražią aplinką, o mes jam visiškai pritarėme. Ir, manau, neapsirikome. Žmonės, kurie čia ateina, išsyk atkreipia dėmesį į aplinką, kuri ne tik įkvepia dirbti, bet ir ugdo grožio supratimą. Buvo laikas, kai reikėjo rūpintis stogu virš galvos, bet dabar jau galime pagalvoti ir koks tas stogas. Čia ne mano, o mano jaunojo kolegos, Vartotojų aptarnavimo skyriaus vadovo, žodžiai. Aš su juo visiškai sutinku“, – teigė bibliotekos direktorė.

Bibliotekoje norima sukurti kuo draugiškesnę, malonesnę aplinką.

„Iš tiesų siekėme, kad visi principai, kuriais vadovavomės, padėtų sukurti jaukią aplinką. Namuose mes jaučiamės gerai, todėl juos prižiūrime, nieko negadiname, galų gale atsakome už juos.

Manau, dauguma žmonių, kurie ateina į šią biblioteką, joje ne tik jaučiasi saugiai, jaukiai, smagiai, bet ir nieko negadina, tausoja aplinką. Norėjome sukurti namų aplinką, kad žmonės čia jaustųsi laukiami. Tačiau namuose pilna pagundų, o čia dirbančios komandos tave tarsi įkvepia. Juk bibliotekoje renki informaciją, dirbi, mokaisi“, – sakė I. Krivienė.

Pirmas pastatas Saulėtekio slėnyje

Biblioteka dar net neatšventė pirmojo gimtadienio, bet jau spėjo tapti traukos centru. Vis daugiau organizacijų joje nori rengti savo konferencijas, kitus renginius. Visiems norintiems net neužtenka laiko ir vietos.

„Ateina daug žmonių. MKIC atidarėme tik vasario mėnesį, tad biblioteka dar net nenugyveno vienų metų ciklo. Tačiau čia, konferencijų salėje, jau įvyko maždaug pusantro šimto renginių. Tai tikrai daug. Atrodo, kad dabar net madinga ateiti ir ką nors čia organizuoti. Deja, kartais turime pasakyti „ne“. Juk pirmiausia čia ateinama dirbti, o visos kitos paslaugos yra tik papildomos. Specialiai mes nieko neviliojame ir orientuojamės į tokius renginius, kurie susiję su mokslu, universitetu, kultūra, inovacijomis. Pagaliau MKIC yra Saulėtekio slėnio biblioteka.

Labai tikiuosi, kad MKIC dar vyks įvairių inovatyvių dalykų“, – sakė I. Krivienė.

Aplink MKIC įsikūrę du universitetai, du bendrabučių kompleksai, bet biblioteka vilioja ne tik studentus. Saulėtekyje pramogų nėra labai daug, tad MKIC svarba vietos bendruomenei turėtų tik didėti. „Mūsų idėja ir buvo tokia, kad nors čia pirmiausia yra universiteto biblioteka, svarbios ir socialinė, ir kultūrinė funkcijos. Iki šiol neturėjome pakankamai išteklių, todėl tai, ką siūlėme bendruomenei, buvo fragmentiška, bet ateityje planuojame rengti, pavyzdžiui, filmų peržiūras. Tai gali tapti gražia tradicija.

Čia yra erdvių, kuriose galima pabendrauti. Buvo gražu žiūrėti, kai pavasarį saulei pašildžius ir ištirpus sniegui suoliukus nusėdo besišnekučiuojantys žmonės. Tokia ir buvo architekto idėja. Visi miestai juk turi aikštes. Tai vietos, kur žmonės net nežinia kodėl ateina. Tiesiog ten smagu“, – teigė VU bibliotekos generalinė direktorė.

Šalia MKIC dabar verda statybos, tad po poros metų jo kaimynystėje turėtų atsirasti Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras bei Jungtinis gyvybės mokslų centras.

„Saulėtekio slėnis formuojamas tikrai įdomiai. Manau, kai bus pastatyti tie du mokslo centrai, bus sukurtas rimtas mokslo, studijų ir verslo klasteris. Tie du centrai turėtų būti atidaryti 2015 metais, taigi labai greitai. Už visų trijų centrų statybą yra atsakingas VU. Susiformuos antras labai svarbus VU centras. Aišku, Centriniai rūmai išliks svarbūs, nes ten gimė pats universitetas, o ši dalis bus modernioji VU pusė. Mano galva, čia bus dar daugiau žmonių, dar daugiau judėjimo“, – įsitikinusi I. Krivienė.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC)