POLIARINĖ EKSPEDICIJA: PRISIJAUKINUS ŠALTĮ, LEDAS TAPO ANTRAISIAIS NAMAIS (#)

Kristina Augustinaitė prieš 2 metus Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 11 s.
Poliarinė ekspedicija: prisijaukinus šaltį, ledas tapo antraisiais namais. Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvai svarbias šventes norisi paminėti ypatingai. Žygeiviai Algimantas Kuras, Saulius Damulevičius ir Vytenis Dapkevičius, 2016 m. vasario 15 d. pradėję žygį slidėmis per užšalusią Baltijos jūrą, dešimt naktų praleido ant ledo ir įveikė 235 km atkarpą, nors ledo sangrūdos kartkartėmis vertė abejoti sėkminga šios ekspedicijos pabaiga.

Išskirtinis projektas


„Dažniausiai ekspedicijos rengiamos toli – vykstama į Aziją, Alpes ar Grenlandiją. Šį kartą norėjosi šią patirtį priartinti prie mūsų krašto ir Vasario 16-ąją paminėti ant užšalusios Baltijos jūros“, – sako A. Kuras.

Žygeiviams pavyko pereiti visą numatytą atkarpą Botnijos įlankoje tarp Oulu Suomijoje ir Liuleo miestų Švedijoje. Tai išskirtinis projektas ir niekas iš lietuvių to dar nėra daręs. Pašnekovas prisipažįsta, kad žygis per Baltijos jūrą buvo planuotas dar pernai, tačiau dėl nepalankių oro sąlygų situacija tuomet buvo įvertinta kaip nesaugi ekspedicijai. „Šiemet iš anksto analizavome ledo žemėlapius, vėjo įtaką ledo susidarymui, kaip juda dreifas, kokia temperatūra, kaip dirba ledlaužiai, kokie jų maršrutai ir koks greitis“, – pasakoja pašnekovas. Atsitraukimo maršrutai, komunikacijos ir gelbėjimosi priemonės – viskas buvo paruošta iš anksto.
„Miegoti ant ledo keliasdešimt kilometrų atstumu nuo kranto, kai aplinkui plaukioja ledlaužiai, lūžinėja ledas ir pučia atšiaurus vėjas, nebuvo jauku. Tačiau, geriau susipažinus su aplinka ir aplinkui galiojančiais dėsniais, baimė išnyko“
A. Kuras
Sunkiausia laukti

Ledo dreifas, properšos ir grėsmingi ledlaužiai tapo šios ekspedicijos žygeivių kasdienybe. „Ekspedicijos metu sunkiausia buvo psichologiškai – teko ilgai laukti prie pagrindinio ledlaužių tako, kol ledo lytys sukibs ir sušals“, – prisimena A. Kuras. Didelis ledlaužių eismas Botnijos įlankoje privertė žygeivius nakvoti dukart toje pačioje vietoje. Žygeiviams teko laukti prie ledlaužių tako, mat praplaukdami ledlaužiai palikdavo sulaužytų ledo lyčių sąvartyną, kurio nebuvo įmanoma nei perplaukti, nei pereiti. Pašnekovas atskleidžia, kad, lūkuriuojant prie ledlaužių tako, apniko abejonės, kad gali tekti atsitraukti, nepavykus įveikti suplanuoto maršruto. Kita vertus, A. Kuras įsitikinęs, kad jei ekspedicijoje viskas pavyksta, tai dažniausiai reiškia, kad maršrutas buvo pernelyg lengvas. Žygeivio teigimu, kliūtys, atsirandančios ekspedicijos metu, yra natūralus reiškinys ir anaiptol nereiškia planavimo klaidų. „Normalu, jei maršrutą prireikia trumpinti. Neigiama patirtis yra daug vertingesnė – iš jos daugiau išmokstama, įgyjama daugiau išminties“, – sako ekspedicijos dalyvis.

Ledas – antrieji namai

Šios ekspedicijos patirtis žygeiviams dar kartą patvirtino, kad dažniausiai bijome to, ko nepažįstame. „Miegoti ant ledo keliasdešimt kilometrų atstumu nuo kranto, kai aplinkui plaukioja ledlaužiai, lūžinėja ledas ir pučia atšiaurus vėjas, nebuvo jauku. Tačiau, geriau susipažinus su aplinka ir aplinkui galiojančiais dėsniais, baimė išnyko“, – tikina A. Kuras.

Ledas šios ekspedicijos dalyviams tapo kasdieniu palydovu ir antraisiais namais, kur jie ilgainiui ėmė jaustis saugiai. Pašnekovas įsitikinęs, kad svarbiausia psichologinis nusiteikimas – išmokti nustoti kovoti su šalčiu ir prisitaikyti prie jo. Juk, priešinantis aplinkos sąlygoms, organizmas patiria stresą, senka jėgos, o tai skatina priimti klaidingus sprendimus ir situacija tampa pavojinga.

Rėmėjų trūksta

Pašnekovo teigimu, rėmėjų šiai ekspedicijai žygeiviai nesivaikė, tačiau planuojamoms tarptautinio lygio ekspedicijoms nuosavų lėšų nuolat trūksta. Kalbėdamas apie ekspedicijos per užšalusią Baltijos jūrą išlaidas, A. Kuras sako, kad tai nebuvo brangus žygis, nes žygeiviai turi nuosavą įrangą, tad daugiausia kainavo nuvykimas iki žygio vietos ir grįžimas atgal. „Automobilio degalai, keltas, maistas, draudimas ir ryšio komunikacijos sudarė pagrindines žygeivių išlaidas“, – ekspedicijos išlaidas vardija pašnekovas. Be to, jis priduria, kad fizinis pasirengimas ruošiantis ekspedicijoms yra svarbus, tačiau dar svarbiau nepersistengti. Dvi savaites prieš ekspediciją žygeiviai įprastai skiria poilsiui ir taupo jėgas artėjančiai ekspedicijai. A. Kuras atskleidžia, kad bendrų pasiruošimo treniruočių trijulė nerengia – vieni bėgioja, o kiti plaukioja.

Keliones įprasmina dalijimasis patirtimi

Kasdieniame gyvenime A. Kuras yra programuotojas, laisvalaikiu mėgsta ištrūkti į gamtą dviračiu, taip pat plaukioja baidarėmis, prižiūri savo sodybą bei bitininkauja. Pašnekovas teigia, kad dalijimasis kelionės įspūdžiais su kitais įprasmina visus jo žygius. „Kelionės skirtos ne tik sau, ne tik patenkinti savo ambicijoms, tačiau man svarbiausia perduoti jausmus ir potyrius kitiems. Galbūt mano įveikti iššūkiai įkvėps kitus išbandyti ką nors nauja, nebūtinai ekstremalaus, tai tiesiog gali būti pokyčiai asmeniniame ar profesiniame gyvenime“, – sako A. Kuras.

Pašnekovas ragina nebijoti svajoti, imtis veiksmų svajonės link, nes pradėjus daryti tai, kas anksčiau gąsdino, baimė pranyksta. Kita artimiausia kelionė, į kurią leisis žygeiviai, bus trijų savaičių slidžių ekspedicija po vakarinį Grenlandijos krantą. O vėliau – pasirengimas pirmajam savarankiškam lietuvių žygiui į Pietų ašigalį.

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2015 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai