KEIČIU KARTINGĄ Į PORSCHE. AR YRA PAPILDOMŲ SĄLYGŲ? (#)

Monika Bagdonaitė prieš 8 metus Šį straipsnį perskaityti užtruks: 3 min. 38 s.
„Porsche Carrera Cup“ „Oulton Park“ lenktynių trasa Asmeninio albumo nuotr.
Tėtis septynmečiam sūnui padovanoja kartingą, kad šis turėtų laisvalaikio užsiėmimą. Po šešiolikos metų sunkaus ir įtempto darbo šiandien vaikinas beveik kas antrą savaitgalį skrenda į Didžiąją Britaniją, sėda į naujutėlaitį „Porsche 911 GT3“, kurio vertė siekia 125 000 eurų, ir spausdamas akceleratoriaus pedalą varžosi su tikrais automobilių sporto profesionalais.

Šešiolikti metai trasoje

Skamba labai idealistiškai, o kai kam galbūt neįtikėtinai, tačiau dvidešimt trejų metų žiedinių lenktynių pilotas Jonas Gelžinis apie savo talentą ir pasiekimus pasaulio čempionatuose kalba ypač ramiai ir visai nesididžiuodamas. Vaikino teigimu, būtent savikritiškumas ir šaltas protas yra stipriausi jo ginklai ne tik varžybų trasoje, bet ir kasdieniame gyvenime.
J. Gelžinio radimasis automobilių sporte – ne atsitiktinumas. Nuo pat vaikystės jis visada važiuodavo į varžybas pažiūrėti, kaip trasoje bolidą valdo tėtis. Sulaukęs septynerių, berniukas dovanų gavo kartingą, kurį jis pats šiandien apibūdina kaip nekonkurencingą, surinktą iš atskirų kartingų detalių. Sekdamas tėčio pėdomis, Jonas niekada net negalvojo, kad galėtų užsiimti kokia nors kita veikla, išskyrus automobilių sportą.
„Varžyboms mane visada ruošė tėtis. Jis – mano treneris ir geriausias draugas. Nuo pat vaikystės visus savaitgalius tėtis skirdavo man, galbūt todėl ir rezultatai tokie geri. Kai aš pradėjau sportuoti, tėtis baigė savo karjerą. Jis supranta, kad arba aš, arba jis – dviese važiuoti būtų per daug sudėtinga“, – pasakojo J. Gelžinis.
Dėl patirties stokos pirmos kartingų varžybos J. Gelžiniui nebuvo labai sėkmingos, nes pagal amžių berniukas buvo vienas jauniausių dalyvių. Nepaisydamas nesėkmių, Jonas nenuleido rankų, o nesėkmės tik dar labiau įkvėpė siekti gerų rezultatų. Ir nors per pirmus tris kartingų varžybų sezonus labai reikšmingų laimėjimų Jonas nepasiekė, vėliau fortūna atsisuko ir į jo pusę: „Nuo dešimties metų tris sezonus iš eilės buvau Lietuvos kartingų čempionato „Raket“ klasės čempionas, be to, laimėjau Baltijos čempionatą toje pačioje klasėje. Tai buvo vienas didžiausių mano laimėjimų tais laikais. Vėliau pradėjau dalyvauti Europos kartingų čempionatuose, o kai suėjo penkiolika metų, priėjau ribą, kai reikėjo rinktis, ką toliau daryti. Žiedas Lietuvoje nebuvo populiarus, todėl vienus metus buvau tėčio šturmanas ralio varžybose, o kitais metais jau važiavau pats.“
Pirmasis Jono ralio sezonas sėdint šturmano kėdėje pasibaigė be didelių incidentų, o antrą sezoną vaikinas patyrė labai rimtą avariją, kuri, lenktynininko teigimu, galėjo nusinešti ne tik jo, bet ir tėčio, kuris tuo metu buvo jo šturmanas, gyvybę.
„Lenktynėse, kurios vyko Visagine, patyriau didelę avariją. Smūgis buvo labai stiprus, tad iš automobilio nieko neliko. Prisimenu tik tiek, kad laikau vairą, verčiuosi ir pro priekinį langą matau vien sniegą. Vėliau išgirdau, kažkas klausia, ar man viskas gerai, tada atsilaisvinau saugos diržus ir kritau ant priekinio stiklo. Per avariją net šalmas sutrūkinėjo.
Bet net tada nebuvo minčių, jog baigsiu važiuoti. Sveikas sudaužyto automobilio dalis panaudojome kitam automobiliui ir ruošėmės artėjančioms varžyboms.“
Lenktynininkas pripažįsta, jog iškart po avarijos neįvertino incidento rimtumo ir tik po penkerių metų suprato, jog tai galėjo būti paskutinės varžybos gyvenime.
Už pastangas atlyginama

Ralio varžybose vaikinui nesisekė – dažniausiai pačioje varžybų pradžioje sugesdavo automobilis. Neatradęs sėkmės ralyje, Jonas pradėjo važiuoti žiedinėse penktos klasės „Volkswagen Golf“ taurės varžybose, kurios vyko Lenkijoje, Čekijoje ir Vokietijoje, o šiandien jis yra vienas Didžiosios Britanijos žiedinių lenktynių „Porsche Carrera Cup“ čempionato lyderių.
Didžiausiu šių metų pasiekimu J. Gelžinis laiko „Porsche Carrera Cup“ čempionate užimtą pole-position – pirmą vietą kvalifikaciniuose važiavimuose. Bet dėl savo laimėjimų vaikinas labai savikritiškas, ir, kaip pats sako, sveikas pesimizmas yra daug geriau nei savęs pervertinimas.
„Tas darbas nuo mažens pradėjo duoti vaisių.  Turbūt bet kuris darbas, dedant daug pastangų ir skiriant laiko, po šešiolikos metų turėtų pradėti atsipirkti. Prieš varžybas visada galvoju, kad gal per mažai treniravausi, išgyvenu, ar pavyks. Geriau šiek tiek nuvertinti save, nes taip randasi daugiau motyvacijos. Savo laimėjimų niekada nesureikšminu – tuo momentu atrodo reikšmingas tas pasiekimas, bet vėliau suprantu, jog reikia siekti dar daugiau.“
Jonas pripažino, jog dėl nesėkmingų varžybų visada išgyvena, tačiau stengiasi aplinkiniams to neparodyti. Kiek­viena nesėkmė, lenktynininko teigimu, uždega norą atsirevanšuoti ir stumia į priekį. Lietuvoje nėra trasos, kurioje Jonas galėtų efektyviai treniruotis, todėl norėdamas pasipraktikuoti skrenda į Didžiąją Britaniją.
„Viena treniruotė reikalauja labai daug pinigų ir laiko, todėl negalime daug sau leisti. Tai yra pagrindinis konkurentų pranašumas prieš mus. Konkurentai gana skeptiškai žiūrėjo į mane, bet kai pamatė, kaip važiuoju, pakeitė savo nuomonę. Anksčiau nesijautė konkurencijos – visi atrodė labai draugiški, šilti žmonės, dalijosi patarimais. Tačiau kai neseniai vieno kolegos iš savo komandos paklausiau, kaip reikia efektyviai startuoti, jis tik nusišypsojo ir atsakė, kad man negali šito pasakyti, nes jau dabar esu per greitas.“
Jono teigimu, „Porsche Carrera Cup“ čempionate visi dalyviai labai stiprūs – iš dvidešimties varžovų penkiolika tik­rai gali laimėti, o rezultatas priklauso nuo to, kaip esi nusiteikęs, kaip komanda dirba, kokius tikslus esi sau išsikėlęs, ir, žinoma, daug lemia sėkmė.
„Reikia mokėti susikoncentruoti, stengtis išlikti kiek įmanoma ramesniam net ir neprognozuojamose situacijose. Visi, kas pamato mane, stebisi: kaip tu gali taip greitai važiuoti lenktynėse, būdamas labai ramaus ir lėto charakterio? O ten visi iš tikrųjų lėti. Bet tai nereiškia, jog lėtai yra blogai“, – pasakojo Jonas. Lenktynininko teigimu, ūmus elgesys netinka jokiam sportui, nes susinervinęs prarandi koncentraciją ir negali savęs maksimaliai išnaudoti.
„Aš mėgstu pasverti riziką, nešoku žemyn galva net į ežerą. Tenka rizikuoti, bet net ir lenktynėse esu labai atsargus. Pajausti ribą – sportininko talentas, nes automobiliai beveik visų vienodi, o norint būti priekyje reikia kažką daryti geriau už kitus.“
Greitis – tik trasoje

J. Gelžinio lenktyninį automobilį varžyboms ruošia profesionalūs mechanikai. Jonas juokavo, jog kiek gali, tiek padeda ir pats – jeigu reikia, paduoda įrankį, nuplauna automobilį.

„Net savo asmeninio automobilio neremontuoju. Kai susipažinau su savo mergina ir pasakiau, jog esu lenktynininkas, pirmas jos įspūdis buvo, kad aš lakstysiu gatvėmis ir perdėtai rūpinsiuosi automobiliu, bet taip nėra. Iš tokių filmų kaip „Greiti ir įsiutę“ žmonės susidaro labai klaidingą nuomonę apie lenktynininkus. Jei taip atsitinka, jog vėluoju kur nors, greičiau pavažiuoju, bet nekvailai. Nepatyriau nė vienos avarijos. Kad lenktynininkai laksto gatvėmis – tik mitas, be to, pats tikrai nealpstu dėl automobilių. Automobilis man yra tik susisiekimo priemonė.“
Nuo viruso vaistų nėra

Automobilių sportu Gelžinių šeimoje užsiima ne tik Jonas, jo tėtis, bet ir šeimos jaunėlis – Jono brolis bei pusbrolis. Nors šeimos moterys į varžybas nevažiuoja, prie rizikingo pomėgio jau įprato ir vyrus visada palaiko.
„Mama nevažiuoja į varžybas, nes jai baisu. Buvo keletą kartų kartingų 1 003 kilometrų varžybose, bet vis tiek nėjo pažiūrėti. Mama kažkada užsiminė, jog lenktynės yra pernelyg pavojingos, bet niekada nereikalavo, kad nevažiuočiau. Net močiutė labai domisi mūsų varžybomis. Ji paprašė, jog nupirktume jai kompiuterį, kad galėtų stebėti varžybų rezultatus, peržiūrėti nuotraukas ir skaityti naujienas feisbuke.“
Lenktynininkui laiko užtenka ne tik treniruotėms ir varžyboms pasiruošti. Šiemet Jonas baigė verslo informatikos bakalauro studijas, organizuoja Lietuvos „Porsche“ klubo renginius, pradedančius lenktynininkus moko sportinio vairavimo, be to, dirba vadybininku automobilių detalių ir servisų tinkle. Jonas pripažįsta, jog tiek mokykloje, tiek universitete dėl lenktynių praleisdavo daug pamokų ir paskaitų, bet visada gerai mokėsi, tėvai dėl jo elgesio niekada neturėjo jokių priekaištų. Laisvalaikį Jonas leidžia su mergina, kurios, nors ji ir labai norėtų, nesiveža į varžybas, nes, pasak vaikino, jis tada negali susikaupti. Tačiau būtent draugė visada stebi lenktynių rezultatus ir informuoja lenktynininką apie užimamas pozicijas. Per ketverius draugystės metus mergina susitaikė su Jono pomėgiu ir niekada nepriekaištauja dėl dėmesio stokos. „Jeigu Milda man sakytų nevažiuoti į varžybas, čia būtų tas pat, jeigu aš jai sakyčiau neiti į parduotuvę“, – juokavo Jonas.

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2018 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai