Žodis „prezidentas“ yra žinomas visiems. Tiesa, dėl skirtingos patirties žmonės jį gali suprasti savaip. Vieniems tai bus kompanijos galva, kitiems – valstybės vadovas. Ši prasmė ypač sparčiai ėmė plisti po 1789 m. Tais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose prisiekė pirmasis šios šalies prezidentas George’as Washingtonas.

Nuo to laiko, per kelis šimtus metų, pasaulis matė daugybę iškilių ir įkvepiančių asmenybių, kurios buvo (ar dabar yra) nepakartojamos savo šalių vedlės. Iš tų žmonių gali pasimokyti visi. Net ir verslininkai. Tiesa, visų jų minčių ir idėjų į vieną trumpą straipsnelį nesudėsi, bet kelis įsimintinus atvejus galima įvardyti.

Johnas F. Kennedy (JAV prezidentas, 1961–1963 m.)

Šis JAV prezidentas yra prisimenamas dėl įvairių priežasčių. Bene pagrindinė – jis buvo nužudytas (Dalase, Teksaso valstijoje, JAV). Nepaisant palyginti jauno amžiaus (žuvo būdamas 46-erių), J. F. Kennedy buvo mėgstamas tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Tiesa, jam teko nelengvas istorijos laikotarpis – siautė šaltasis karas. Su juo prezidentas tvarkėsi išties gerai ir net sugebėjo suvaldyti Kubos krizę. Prie to stipriai prisidėjo ypač įkvepiančios jo kalbos.

Viena tokių nuskambėjo 1963 m. (tais pačiais metais J. F. Kennedy buvo nužudytas) Berlyne. Tuomet jis sakė: „Laisvė turi daugybę problemų, o demokratija nėra tobula. Tačiau mes niekuomet neturėjome statyti sienų, kurios neleistų žmonėms nuo mūsų pabėgti.“

Šią mintį sėkmingai gali pritaikyti ir verslininkai. Juk laisvė turėtų būti viena svarbiausių darbo bet kurioje bendrovėje vertybių. Tie, kas išmoko šią pamoką, matyt, jau gali patvirtinti, kad suvaržytas ir į rėmus įspraustas darbuotojas galiausiai ryžtasi bėgti ten, kur geriau.

Be šios minties, Johnas F. Kennedy yra pasakęs ir kitą įsimintiną frazę, kuri kiekvieną sąmoningą žmogų (nesvarbu, ar jis verslininkas, ar darbuotojas) priverčia susimąstyti: „Klauskite ne ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, o ką jūs galite padaryti savo šaliai.“

Nelsonas Mandela (PAR prezidentas, 1994–1999 m.)

Šis prezidentas kelia prieštaringus jausmus. Ypač jo praktikuotas partizaninis karas prieš Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybę. Už jį N. Mandela buvo ne kartą griežtai baustas ir net nuteistas ilgus metus kalėti.

Visgi labiau reikėtų kreipti dėmesį į kitka – į jo kovos tikslą, siekį panaikinti apartheidą (Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės 1948–1990 m. vykdyta rasinės segregacijos politika).

1994 m. N. Mandelai galiausiai pavyko laimėti ir jis tapo PAR vadovu. Tais pačiais metais šiam žmogui buvo įteikta Nobelio taikos premija. Jos N. Mandela nusipelnė įveikęs apartheidą. Jam pažaboti prezidentas taikė įvairius metodus. Vienas jų buvo sportas. N. Mandela skatino juodaodžius palaikyti nacionalinę regbio rinktinę, kurios didžiąją dalį sudarė baltaodžiai.

Parodžiusi iniciatyvą PAR gavo teisę 1995 m. surengti pasaulio regbio čempionatą. Jį ir laimėjo PAR rinktinė. Tai buvo istorinė akimirka. N. Mandela vilkėdamas regbio komandos marškinėliais ir kepuraite (PAR juodaodžiai nekentė šių atributų) įteikė taurę nugalėtojams.

Šią istoriją režisierius Clintas Eastwoodas 2009 m. perkėlė į kino juostą, pavadintą „Invictus“.

Pagrindinę N. Mandelos pamoką verslui geriausiai įprasmina minėto 1995-ųjų pasaulio regbio čempionato šūkis, kurį vartojo pietų afrikiečiai: „Viena komanda, viena šalis.“

Jo detaliai aiškinti, matyt, nereikia. Kiekvienas be istorinio fono jį supras savaip. Svarbiausia žinoti, kad be darniai veikiančios komandos nebus nei įmonės, nei norimų rezultatų.

Vaclavas Havelas (Čekijos prezidentas, 1993–2003 m.)

2005 m. britų žurnalas „Prospect“ sudarė 100 svarbiausių pasaulio intelektualų sąrašą. Ketvirtoje jo vietoje buvo būtent V. Havelas.

Jis buvo paskutinis Čekoslovakijos ir pirmasis Čekijos prezidentas. Be to, kad aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, žmonės jį prisimena ir dėl literatūrinio palikimo, mat V. Havelas buvo rašytojas. Ši aistra leido prezidentui būti geru oratoriumi ir perteikti žmonėms tai, ką jie jautė, bet nemokėjo įvardyti žodžiais.

1990 m. V. Havelas vienoje savo kalbų sakė: „Mes gyvename užterštoje moralinėje aplinkoje. Mūsų moralė serga, nes esame pripratę sakyti visiškai priešingus dalykus, nei maome. Mes išmokome niekuo netikėti, ignoruoti vienas kitą ir rūpintis tik savimi.“

Anuomet Rytų Europoje siautė išsilaisvinimo ir kovos su okupantais nuotaikos. Tad nenuostabu, kad V. Havelas stengėsi įvardyti naujai užgimstančios visuomenės ligos diagnozę. Tiesa, ta liga išliko iki šių dienų ir įgavo naujų formų. Tačiau su ja galima sėkmingai kovoti pasitelkus atvirumą ir pamiršus abejingumą. Viena efektyviausių priemonių – socialiai atsakingas ir skaidrus verslas.