Kur gali buti įrengiamos šratasvydžio aikštelės ir kokiu atstumu jos turi būti įrengiamos nuo gyvenamūjų namų?

Atsakant į pateiktą klausimą, svarbu tinkamai nustatyti, kokie teisės aktai reglamentuoja šratasvydžio paslaugų teikimą, organizavimą, ypač saugumo reikalavimus. Pažymėtina, jog konkrečių teisės aktų, reglamentuojančių išimtinai šratasvydžio ar dažasvydžio paslaugų teikimą, nėra. Tokio pobūdžio veiklos saugumo reikalavimai gali būti kildinami iš LR produktų saugos įstatymo. Šis įstatymas nustato valstybinio produktų saugos reguliavimo bei jų valstybinės saugos ekspertizės, produktų saugos valstybinės ir visuomeninės kontrolės pagrindus, informacijos apie nesaugius produktus teikimo ir perdavimo tvarką, gamintojų, platintojų ir paslaugų teikėjų pareigas bei atsakomybę už nesaugių produktų pateikimą į Lietuvos Respublikos rinką. Teikiamos šratasvydžio paslaugos atitinka minėto įstatymo reguliavimo apimtį. kadangi pagal įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, produktas apibrėžiamas kaip gaminys arba paslauga. Taip pat, šiame įstatyme nustatyta, kas yra laikoma paslauga. Tai –paslaugos teikėjo veiklos rezultatas, kai vykdomas paslaugos teikėjo ir užsakovo sandoris.. Šio įstatymo tikslas užtikrinti, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai ir paslaugos. Šis įstatymas taikomas tuomet, kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nuostatų, reglamentuojančių konkretaus produkto saugą. 

Minėto įstatymo 10 straipsnyje nustatyta paslaugos teikėjo pareiga užtikrinti teikiamos paslaugos saugą. Pažymėtina, jog šiame įstatyme šratasvydžio paslaugų saugumo reikalavimai nėra tiesiogiai įvardinti, tačiau yra keliami bendrieji saugumo reikalavimai asmenims, teikiantiems paslaugas, kurioms nėra konkrečių saugos reikalavimų.

Reikalavimų, užtikrinančių, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai, laikymąsi kontroliuoja LR Vyriausybės įsteigtos maisto ir ne maisto produktų saugos kontrolės institucijos. Į tiesioginę produktų saugos kontrolę patenka produktų saugos tikrinimai pagal vartotojų, jų organizacijų, kitų suinteresuotų įstaigų ir organizacijų pranešimus. Tokiu atveju institucija gali vykdyti patikrinimą. Taigi, esant abejonėms, ar teikiamos paslaugos atitinka saugumo reikalavimus, vartotojai visada gali kreiptis į saugos kontrolę vykdančias institucijas: dėl teikiamų gaminių saugumo – į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, esant abejonių dėl teikiamų paslaugų saugumo – į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją. Pažymėtina, jog institucijos reaguoja, kai kreipiasi vartotojas, kuris naudojosi paslaugomis ir gali šį faktą įrodyti tai patvirtinančiais dokumentais, t.y. sutartimis, čekiais ir t.t.

Teisę į saugią aplinką, teikiamų paslaugų saugumą turi ne tik asmenys, kurie naudojasi jomis, tačiau ir aplinkiniai asmenys, kuriems gali kilti pavojus, žala, nuostoliai. Tokia teisė yra tiesiogiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnyje, kuris numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą.

Konkretūs reikalavimai dėl atstumo ar apsauginių priemonių teikiant šratasvydžio paslaugas teisės aktuose nėra įtvirtinti. Tai nepašalina asmenų, sukėlusių žalą, teisinės atsakomybės. Už sukeltą kitiems asmenims žalą fiziniai ir juridiniai asmenys atsako LR civilinio kodekso tvarka, o sveikatos sužalojimo atveju gali kilti ir griežtesnė atsakomybė.