Jūra gali būti įkvėpėja ir mokytoja. Tai konkrečiais darbais įrodė du entuziastingi buriuotojai – vadybininkas ir verslininkas, neįsivaizduojantys savo gyvenimo be neaprėpiamos vandens platybės ir bangų. Nors vienas jų yra jau patyręs kapitonas, o kitas dar tik jaunas buriuotojas, abu turi kuo didžiuotis.

Kapitonas Paulius Kovas, vienas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ aplink pasaulį dalyvių, neseniai pristatė savo 48 metų buriavimo ir 17 metų vadovavimo verslo įmonei patirtimi paremtą knygą „Gyvenimas audroje“, kuri jau sulaukė puikių atsiliepimų.

Tautvydas Kalvaitis (nuotr. kairėje) – sparčiai populiarėjančių aksesuarų „Shkertik“ idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas. Nuo šiol šie asmeniniai buriavimo įkvėpti projektai papildys vienas kitą – knygą „Gyvenimas audroje“ visi norintys bendrovės „Gera dovana“ parduotuvėse galės įsigyti su „Shkertik“ apyranke ir unikaliu skirtuku iš tikros štorminės burės.

P. Kovą ir T. Kalvaitį vienija ne tik meilė buriuoti. Abu vyrai sukasi versle, o bendraujant su jais galima pajusti, kad abu ir mąsto panašiai.

„Skaitydamas „Gyvenimą audroje“ dažnai linksėjau galva, nes šimtu procentų pritariau dėstomoms mintims“, – prisipažįsta T. Kalvaitis.

Vaikinas buriuoti pradėjo nuo 13 metų, kai per šeimos atostogas Nidoje susipažino su dabartiniu geriausiu draugu, kuris ir pakvietė pirmą kartą burlaiviu išplaukti į jūrą.

„Nuo to vieno plaukimo viskas ir prasidėjo. Viliojo tiek pats plaukimas, ramybė, vanduo, vėjas, tiek supantys žmonės. Iš tiesų net sunku žodžiais apibūdinti buriuojant apimantį jausmą“, – pasakoja T. Kalvaitis.

Būtent iš jo pomėgio ir gimė „Shkertik“ – populiarėjančios apyrankės iš škertikais vadinamų virvių atraižų, kurios laivuose naudojamos burei parišti ar kam nors pritvirtinti.

„Škertikai visuomet turi būti po ranka arba (kodėl gi ne?) ant jos“,– sako „Shkertik“ aksesuarų sumanytojas.

T. Kalvaitis visą su „Shkertik“ susijusią veiklą nuo komunikacijos, fotografijų, užsakymų ir finansų srauto valdymo vykdo vienas ir, nesunku pastebėti, mėgaujasi tuo, ką daro.

„Shkertik“ yra labiau didžiulį malonumą teikiantis pomėgis nei verslas. Manau, būtent tai ir yra didžiausia šių aksesuarų sėkmės paslaptis“, – sako T. Kalvaitis.

Nors šis pomėgis reikalauja daug laiko ir darbo, tai nėra pagrindinė jauno vyro veikla – kartu su kolegomis jis yra įkūręs didmeninės prekybos įmonę, o verslo paslapčių mokėsi nuo paauglystės, kai savaitgaliais pradėjo lankyti savarankiškų finansų mokyklą.

„Ši mokykla labai išugdė, išmokė savarankiškai mąstyti ir padėjo suprasti, kad pats gyvenime galiu užsiimti verslu,– prisimena T.Kalvaitis. – Vis dėlto rinkdamasis, ką studijuoti, svarsčiau ir kitą variantą – psichologiją, nes žmonių mąstysena domėjausi taip pat nuo mažens. Ši sritis išliko aktuali ir įstojus į ISM vadybos ir ekonomikos universitetą. Puikiai supratau, kad verslas ir psichologija – glaudžiai susiję dalykai.“

Ne tik buriuotojo, bet ir vadybininko mąstymas puikiai atsiskleidžia ir kapitono P. Kovo knygoje „Gyvenimas audroje“, kurioje brėžiamos burlaivio vairavimo, vadovavimo jo įgulai ir sumanaus verslo valdymo paralelės.

T. Kalvaitis sutinka, kad panašumų iš tiesų daug.

„Knyga man paliko tikrai didelį įspūdį, joje gausu pavyzdžių, iliustruojančių tam tikrų situacijų jūroje ir versle ar paprasčiausiai kasdienybėje panašumą, – įsitikinęs jaunas verslininkas. – Štai viename knygos skyriuje aprašoma tikrai dažna situacija, kai reikia priimti nepopuliarų, tačiau teisingą sprendimą. Jis dažnai teisingas tik ilgalaikėje perspektyvoje, bet juk visuomet į ją ir reikia orientuotis.“

Pats knygos autorius mano, kad knygoje „Gyvenimas audroje“ brėžiamos paralelės yra universalios, jos tinka ne tik verslo pasauliui, bet ir kasdieniam gyvenimui.

„Žmonės, kaip ir įmonės ,turi tikslus, kuriuos norint pasiekti reikia priimti tam tikrus sprendimus, nuo kurių ir priklauso vienoks ar kitoks rezultatas“, – teigia P. Kovas.

Kapitonas taip pat pabrėžia, kad svarbu turėti svajonių, o jauni žmonės jų neretai stokoja.

„Labai liūdna, kad net patys mažiausi, tie, kurie turėtų turėti daugybę svajonių, paprašyti negali jų įvardyti, – sako pašnekovas.– Juk jeigu neturi svajonių, neturi ir tikslų. Šaunu sutikti tokį žmogų kaip Tautvydas, kuris pasiryžęs įgyvendinti savo troškimus.“

Kapitono manymu, jaunojo kolegos sukurtas aksesuaras gali tapti priminimu apie jūrą, keliones, naujus horizontus ir paskatinti svajoti apie juos: „Manau, kad „Shkertik“ sėkmę lemia tai, kad teisingai ir, svarbiausia, laiku pateikiamas įdomus dalykas. Juk tokie škertikai ir mazgai laivyboje naudoti jau prieš šimtus metų, tačiau dabar, suteikus naują paskirtį, jie išpopuliarėjo ir tarp turinčių mažai bendra su buriavimu.“

Kapitonas viliasi, kad tokios iniciatyvos kaip „Shkertik“ gali įkvėpti lietuvius atsigręžti į jūrą, nors ir supranta, kad vien jų neužtenka,– reikia ir visuomenės noro, valdžios paramos.

„Tiesą sakant, lietuviai jūros bijo. Mėgsta paplūdimius, tačiau į jūrą žvelgia tik nuo kranto. Neturime jūrinių tradicijų, tačiau, tikiu ir turiu vilties, kad ateityje savo nedidelį pajūrio ruožą imsime vertinti labiau ir drąsiau leisimės į vandenų platybes“, – įsitikinęs P. Kovas.

Atrodo, kad jaunoji karta gali žengti nemažą žingsnį šia kryptimi. T. Kalvaičio idėja ir jos populiarumas ypač tarp jaunų žmonių leidžia tuo tikėti. Kaip ir kapitono P. Kovo knyga „Gyvenimas audroje“, kurioje pateikiamos mintys tikrai sužadina norą pačiam pajusti jūros vėją ir siūbuojančias bangas.