Jei lazeriai jums asocijuojasi ne vien su raudonais mirtinais spinduliais iš akių šaudančiais robotais, greičiausiai žinote, kad mūsų šalies mokslininkai pasaulyje garsėja kaip šios srities inovatoriai. Jų sukurtus unikalius sprendimus graibsto stambiausios technologijų bendrovės, o konkurentai neretai stebisi, kad sumanūs lietuviai kaip riešutus gliaudo ne vienus metus didžiųjų korporacijų laboratorijose tyrinėtas, tačiau iki galo neperprastas mokslo paslaptis.

Sudėtingos analizės kaina

Detektyvinių televizijos serialų siužeto vingiai neretai nukelia į sudėtingos technikos prikimštas laboratorijas, kur kriminalistams talkinantys moksliukai, ištyrę skruzdėlės ašarą, nustato, kur link veda žudiko palikti pėdsakai. Jei veiksmas vyktų ne „CSI Majamyje“, o kokiame nors dokumentiniame filme, sužinotume, kad aptikti mikroskopinius pėdsakus tyrėjams padeda spektroskopiniai analizės metodai.

Kai plačiai medžiagų analizei taikoma infraraudonųjų spindulių spektroskopija negelbsti, tenka pasitelkti dar tikslesnes priemones – pavyzdžiui, Ramano spektroskopiją, kuri atliekama pasitelkus lazerius.

Bėda ta, kad esminius šios spektroskopijos principus prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius atradęs Nobelio premijos laureatas indų mokslininkas C. V. Ramanas tuomet nepateikė galutinio atsakymo, kaip pigiau šią technologiją pritaikyti realiame pasaulyje. Jo pastebėtas reiškinys – Ramano sklaida – yra toks silpnas, kad reikia visiškos tamsos norint jį aptikti. Sakoma kad pats C.V. Ramanas visiškoje tamsoje praleido šešias valandas, kol jo akys tapo pakankamai jautrios ir jis pastebėjo šią sklaidą. Tik praėjus pusšimčiui metų buvo pasiūlytas patobulinimas – paviršiumi sustiprinta Ramano sklaida. Šia technologija silpną Ramano sklaidos signalą pavyksta sustiprinti apie milijoną kartų. Deja iki šiol ši technologija buvo tiesiog per brangi. Nuo kainos, kaip žinoma, priklauso ir vieno ar kito daikto paplitimas. Kuo technologija pigesnė – tuo ji labiau prieinama masėms.

Paviršiaus sustiprintai Ramano spektroskopijai yra reikalingi substratai, sakykime paprasčiau – kelių kvadratinių centimetrų dydžio jutikliai, kurie padeda įvairiuose junginiuose identifikuoti net ir pavienes molekules.

Šiems sensoriams gaminti tradiciškai buvo naudojamos brangios medžiagos, tokios kaip silicis ar safyras. Tai viena iš priežasčių, kodėl daug žadanti paviršiaus sustiprinta Ramano spektroskopija (PSRS) iki šiol nesulaukdavo platesnio pritaikymo įvairiose srityse.

Sukūrė pigesnę technologiją

Kalbame apie būtąjį laiką, nes Vilniuje esančiame Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC) veikianti įmonė „AtoID“ nusitaikė pakeisti situaciją iš esmės. Pernai rengdamas magistro darbą Lietuvos kompaktinių lazerių gamintojo „Integrated Optics“ vykdomasis direktorius Evaldas Pabrėža sukūrė išradimą.

Lazeriu apdorojęs paprastą stiklo silikatą jis padarė kur kas tikslesnį PSRS jutiklį nei iki šiol dominuojantys rinkos standartai. Ir, svarbiausia, kur kas pigesnį, nes vienas iš stiklo silikato pagamintas sensorius ne tik veikia iki 16 kartų tiksliau, bet ir kainuoja bent tris kartus pigiau.

Įžengti į specifines aukštųjų technologijų verslo nišas nėra paprasta, būtinas įdirbis ir aiškus, patikrintas technologijos veikimas. Kol laukiama tarptautinio patento ir patvirtinimo, kad išrasta nauja technologija yra unikali, „AtoID“ direktorė Indrė Aleknavičienė rūpinasi tolesniais jutiklio pritaikymo tyrimais, o technologiją sukūręs E. Pabrėža ją konstultuoja.

Manau, reikia tikėti savimi, neklausyti, ką sako kiti. Jei neabejosi, o imsi ir darysi – pavyks.

I. Aleknavičienė

„Sensorius išties unikalus, jį nukopijuoti konkurentams būtų sudėtinga, nes pažvelgus pro mikroskopą nėra aišku, kaip jis pagamintas. Technologijos idėja gimė rengiant magistro darbą ir užsiimant laisvamaniškais eksperimentais, nesivadovaujant griežtomis teorijomis.

Dažnai būna, kad vyresnysis tyrimui vadovaujantis mokslininkas bando primesti savo metodus, išankstines nuostatas ir taip sustabdo tyrimo progresą. Šįkart buvo ne tas atvejis – magistro darbo vadovas leido laisvai pasireikšti fantazijai. Iš to ir atsirado naujas sensorius“, – pernai kilusios idėjos pradžią prisiminė E.Pabrėža.

Svetur kraustytis neplanuoja

Paraišką patentui šių metų pradžioje įregistruota įmonė „AtoID“ pateikė pasinaudodama Mokslo, inovacijų ir tecnologijų agentūros (MITA) parama. Tolesniems eksperimentams padeda FTMC laboratorijos – jomis startuolis naudojasi nemokamai, už tai universitetui atsilygindamas naujais mokslo tyrimais. FTMC priklauso ir dalis teisių į patentą bei komisiniai nuo būsimo pelno.

„Nesusidūrėme su jokiais sunkumais dėl to, kad verslą nusprendėme plėtoti Lietuvoje, o ne svetur. Fizinė vieta nėra svarbi, juk galime lengvai komunikuoti su visu pasauliu. Juo labiau kad universitetas suteikia tyrimams reikalingos technikos, reikia tik fantazijos ir noro – visos galimybės bent jau mūsų srityje Lietuvoje tikrai ne prastesnės nei kur kitur.

Vienintelis stabdys gali būti tik pats, nes reikia įdėti nemažai pastangų, norint suderinti akademinę veiklą su naujai kuriamu verslu. Ne visada pasiseka iš pirmo karto viskas taip, kaip nori, bet stengiesi toliau ir pavyksta“, – optimizmo nestokojo molekulinės biologijos magistro studijas kremtanti I. Aleknavičienė.

Jaunos mokslininkės teigimu, perspektyviausios sritys, kuriose būtų galima pritaikyti dviejų tipų – sidabru arba auksu padengtus – „AtoID“ jutiklius yra farmacija, molekulinė diagnostika, genetikos tyrimai.

Šia kryptimi tyrėja nuosekliai dirba – atlieka pritaikymo tyrimus. Rezultatai, norint technologiją panaudoti, pavyzdžiui, vaistų gamyboje, turi būti aiškūs, patikimi ir besikartojantys.

Jei tikėsi, pavyks

Žinoma, įstatiniam kapitalui reikalingų 10 tūkst. litų ir FTMC laboratorijų nepakaks norint pradėti masiškesnę „AtoID“ sensorių gamybą. E. Pabrėža apskaičiavo, kad į nuosavą įrangą iš pradžių tektų investuoti maždaug milijoną eurų, į produkto rinkodarą – dar tiek. Tam, kad taptum bent kiek žymesnis turtingame farmacijos sektoriuje, reikia ne tik degančių akių, bet ir finansinių resursų.

Susidomėjimą unikaliu „AtoID“ produktu jau išreiškė tokie gamintojai kaip „Ocean Optics“ ir „Horiba“, taip pat įvairūs investuotojai bei mokslininkai iš viso pasaulio. Tačiau lietuvių startuolis kol kas neskuba – kalbasi su visais, bet prieš siūlydamasis rinkai nori ištobulinti patį produktą.

Pirmaisiais mėnesiais užsakymams ir pačių „AtoID“ atliekamų tyrimų poreikiams patenkinti pakanka FTMC laboratorijos pajėgumų. Vis dėlto gamybą anksčiau ar vėliau teks plėsti. E. Pabrėža viliasi, kad tam artimiausioje ateityje pavyks panaudoti paramą ir iš planuojamos Europos Sąjungos fondų remiamos „Horizon 2020“ perspektyvos.

„Pačiam išradimui dar nėra nė metų, o pritaikymo tyrimus pradėjome tik šį sausį. Kol kas sukamės savarankiškai, nors aukštųjų technologijų komercializavimas nėra lengvas darbas. Žinoma, kuriant verslą tenka daug ko mokytis, sužinau, apie ką anksčiau nė nebuvau girdėjusi. Studijuojant molekulinę biologiją verslo vadybos ir administravimo niekas nemoko, nors tikrai nepakenktų. Vis dėlto nemanau, kad norint kurti ir plėtoti verslą būtinos konkrečios verslo vadybos studijos.

Kol kas visko pavyksta išmokti iš praktikos, daug naudingų patarimų duoda verslo patirties jau sukaupęs Evaldas. Mokslininkų bendruomenėje, kaip ir bet kur kitur, vyksta kova. Sulaukiame ir konstruktyvios kritikos, ir pasvarstymų, kad nieko rimto iš mūsų technologijos nebus. Manau, reikia tikėti savimi, neklausyti, ką sako kiti. Jei neabejosi, o imsi ir darysi – pavyks“, – motyvacijos svarbą pabrėžė „AtoID“ direktorė.