VIRTUALIOS MENO GALERIJOS KŪRĖJAI: „KŪRINIŲ KOPIJOS – TAI TIKRAI NE FAKE“ (#)

Gražina Vincel prieš 4 metus Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 18 s.
Virtualios meno galerijos kūrėjai - Martynas Bacevičius ir Paulius Mekionis. Juliaus Burbulio nuotr.
„Mums patinka menas, nors neturime meninio išsilavinimo, bet to nebijome pripažinti“, – pasakojimą pradeda Martynas Bacevičius gimęs Vokietijoje (Mannheimo mieste) (24) ir Paulius Mekionis iš Prienų (23). Praėjusių metų gegužę jiems kilo mintis įkurti virtualią meno galeriją, kuri dabar jau yra priėmusi ne vieną žymų Lietuvos dailininką.

Idėja gimė juokaujant

M. Bacevičiaus mama yra tapytoja. Ji ir paskatino abu draugus padėti jai parduoti daugiau paveikslų. Kadangi jie neseniai baigė verslo informacijos vadybos studijas Vilniaus universitete, rinkodaros žinių tam turėjo. Tad vaikinai ėmėsi darbo: sukūrė profilį socialiniame tinkle „Facebook“, pradėjo dirbti su „Google AdWords“, užsienyje ieškojo meno galerijų, kurioms patiktų menininkės darbai. Paieškos davė vaisių: paveikslais susidomėjo prancūzai, priėmę tapytoją į savo akademiją. Vėliau vaikinai sugalvojo išleisti jos darbų albumą, kurį siuntinėjo įvairiems potencialiems partneriams. Pasibaigus vasarai jau galima buvo skaičiuoti pirmuosius teigiamus rezultatus.

Kiekvienas negali gaminti tokių reprodukcijų. Atrodytų, paimsi paveiksliuką ir atsispausdinsi, bet neišgausi tokios kokybės kaip originalo, nesimatys visų potėpių.
M. Bacevičius

„Lietuvos meno rinkoje dabar chaosas, nes menininkai pardavinėja darbus kiekvienas sau. Pats meno kūrėjas neturi laiko reklamuotis, todėl kas jį žino, tas iš jo perka. Be to, fizinė galerija jau nebeturi prasmės, nes, nors ji reklamuoja autorių, rengia jo parodas, bet lietuviai visąlaik ieško, kur būtų pigiau, ir perka tiesiai iš menininko. O jis sutinka parduoti. Vadinasi, Lietuvoje meno rinka prastėja“, – savo požiūrį į meno rinką šalyje atskleidžia P. Mekionis.

Tada jiems gimė mintis: kodėl nepabandžius sukurti meno galerijos internete? Pardavinėti dailininkų, neturinčių savo galerijų, darbus. Pasak idėjos sumanytojų, yra vyresnės kartos menininkų, kuriems šiuolaikinės inovacijos sunkiau perkandamos. Taip rugsėjo pabaigoje užvirė pirmieji darbai: tris mėnesius užtruko sukurti platformą, kurioje būtų galima nusipirkti arba užsisakyti menininkų darbų, vyko susitikimai su programuotojais ir dizaineriais. M. Bacevičius šiai veiklai galėjo skirti visą savo laiką, o P. Mekioniui teko derinti su kitu darbu, todėl prie projekto teko sėdėti savaitgaliais nuo ryto iki vakaro, darbo dienomis per pietus ir vakarais. Tuo pat metu laukė dar vienas iššūkis – pradėti pirmųjų meno autorių paieškas.

„Nors ir neturėjome daug pažinčių, nebijojome belstis į geriausių Lietuvos dailininkų duris. Prisimenu, kaip ėjome drebančiomis kinkomis. Iškart pasakėme, kad nesame menininkai, bet matome, kas dabar meno rinkoje yra blogai, ir norime tai pakeisti, o tam turime planą. Pavyko įtikinti kelis menininkus: Arūną Rutkų, Arūną Žilį ir Miglę Kosinskaitę. Taigi platformos dar nebuvo, bet jau turėjome tris dailininkus“, – prisimena P. Mekionis.

Autorizuotos reprodukcijos

Už paveikslo originalą gali tekti sumokėti ne vieną tūkstantį, todėl Lietuvoje norinčiųjų įsigyti brangų meno kūrinį atsiranda vos vienas kitas. Tačiau menininkai taip pat nelinkę mažinti savo darbų vertės. Dėl to abu idėjos kūrėjai nusprendė savo platformoje pardavinėti ne tik originalius autorių darbus, bet ir jų reprodukcijas, to paties autoriaus sertifikuotas meno kūrinio kopijas (vadinamuosius „printus“), kurių kaina gali būti ir 30 kartų mažesnė. Be to, jas galima pagaminti įvairių formatų.

Kaip pasakoja pašnekovai, tokia reprodukcija yra kokybiška, tam tikru spausdinimo būdu ant drobės atspausdinta profesionalaus paveikslo meno kopija. „Mes užsiimame autorizuotų reprodukcijų gamyba ir nenorime jų tiražuoti tūkstančiais vienetų, spausdinti ant puodelių, marškinėlių ir pan. Norime priartinti žymių dailininkų darbus, kurie yra labai brangūs, paprastiems žmonėms. Bet ribojame kopijų skaičių – tai priklauso nuo sutarties su tapytoju. Paprastai kopijų skaičius svyruoja nuo 10 iki 30 vienetų“, – dėsto P. Mekionis.

M. Bacevičius tvirtina, kad sunkiausia paaiškinti kitiems, kas yra ta meno kopija, mat neretai žmonės mano, kad tai tiesiog paimtas paveiksliukas iš interneto, nuneštas į spaustuvę ir atspausdintas ant paprasto popieriaus: „Kiekvienas negali gaminti tokių reprodukcijų. Atrodytų, paimsi paveiksliuką ir atsispausdinsi, bet neišgausi tokios kokybės kaip originalo, nesimatys visų potėpių. O čia fotografas nufotografuoja meno kūrinį fragmentais ir spaustuvėje su specialiu spausdintuvu atspausdinama kopija.“

Anot jo, kai kurie autoriai turi savitą tekstūrą, kurią galima paliesti ir atskirti originalą nuo kopijos. Bet, pavyzdžiui, A. Rutkus ant atspausdintos kopijos šiek tiek patapo, todėl išgaunama dar tikslesnė tekstūra.

Virtualios meno galerijos sumanytojai tvirtina, kad atspausdintos kopijos menininkui užtikrina pajamas ir kūrybinę laisvę, nes darbų autorius gali gyventi iš šio uždarbio ir tapyti, ką nori. Pasiteiravus, kas tokį meną Lietuvoje dažniausiai perka, pašnekovai tvirtina, kad tai aukštesnes pareigas užimantys žmonės: direktoriai, rinkodaros vadovas ir pan.

Dabar jie skaičiuoja, kad tokiam projektui reikėtų skirti apie 5,8 tūkst. eurų (20 tūkst. litų). Ar toks projektas reikalingas? Abu teigia, kad meno viešinimas yra ne mažiau svarbus nei paties menininko karjera. Nesvarbu, kad galbūt dailininkas gražiai tapo, bet niekas jo nemato, todėl niekam jo nereikia. Taigi ateityje idėjos kūrėjai planuoja žengti į užsienio rinką ir ją supažindinti su Lietuvos meno kūrėjais.

Projekto sumanytojai taip pat sukūrė vaizdo įrašą, kaip gaminamos autorizuotos reprodukcijos:



blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2018 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai