...

Velti: kai sena tampa nauja, o nauja tampa…

Verslas

2011.12.01

Autorius: Gintarė Adomaitytė

Temos: .

Velti: kai sena tampa nauja, o nauja tampa…

Kultūrininkė, ūkininkė ir amatininkė M. Lukaševičienė Rudens mugėje Ignalinoje Vidos Žukauskaitės nuotr.

Nėra geresnio meto prisiminti amatus nei lapkritis. Amatas – tai vaistas nuo depresijos, liūdesio, vienatvės. Bet… Ar amatas iš pomėgio gali tapti verslu? Kaip?

I. Šiek tiek „mados“ istorijos

Šlept šlept… prisimenu vaikystę. Gal man vaidenasi, gal sapnuoju? Kai tik nubaldavo Žaliakalnio gatvės ir priemiesčio laukai, į kiemą tipendavau baltais veltinukais.

O dabar – ne sapnas, bet gyvenimiškas faktas. Kauno salionėlyje susėdusios ponios siurbčioja gėrimėlius ir dalijasi prisiminimais: nėra geriau, kaip su vailokais ir kaliošais… Ponios žino, ką kalba, oho – kiek patyrė. Karai, pokariai, tremtys… Tiek to poniškumo – prieškariu į savo gimnazijas gal ir ėjo miesto šaligatviais, bet į pradinės mokyklos skyrius jas vedė slidūs, klampūs, tikrų tikriausi keliai ar vieškeliai.

Ir dar šaunus prisiminimas: būta tokių fabrikinių vailokų. „Sudie, jaunyste“ – štai kaip juos vadinome. ,,Brandaus“ socializmo laikais tokius be galo mėgo hipių gyvensenai neabejingos studentės… Jos pačios mezgė sau rainuotas kojines – panašias į Pepės Ilgakojinės.

Šie ,,mados“ istorijos fragmentai trykštelėjo fontanu tą dieną, kai Šiūlėnų kaime žvelgiau į amatų parodėlę. Veltiniai, kokie veltiniai!

Kiek vėliau įvairiausių veltinių regėjau Ignalinos sporto ir kultūros centre…

Niekas geriau apie juos nepapasakos nei Marijona Lukaševičienė, tautinio paveldo sertifikato savininkė, Ignalinos rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė.

II. Pokalbis šyla kaip vilna

– Miela Maryte, kas Jums tas vėlimas – verslas, amatas, menas?

– Anksčiau mano giminėje vėlimas buvo ir galimybė truputį užsidirbti, prisidurti, ir pasimainyti: jeigu aš tau nuvelsiu veltinius, tai tu man padarysi kokį kitą darbą. Mano širdžiai tai miela, džiugu prisiminti…

– Tai ir prisiminkime…

– Žinau, kad veldavo senelis. Jo neprisimenu – jis mirė prieš tėvų tuoktuves. Esu ketvirtas vaikas šeimoje, pagrandukas – vienintelė kaime pasilikusi. Ir tais amatais vienintelė užsiimu… Vaikystėje tėvukui teko padėti velti. Duodavo man pamaigyti, sausai apvelti, kad vilna greičiau suliptų, o tada jau tėvas karštu vandeniu juos veldavo. Pamenu, kaip į mokyklą vaikštinėjau apsiavusi veltiniais ir galvodavau: ,,Jėzau, Jėzau, kaip sunku… Kada man nupirks odinius batus, kaip visų.“

– Bet juk šilta buvo?

– Šilta, šilta. Bet nejauku.

– Žinoma, kad ne. Kas galėjo pamanyti: puošimės veltais auskarais, karoliais… Kaip amatą prisiminėte?

1992-aisiais turėjau keisti darbo sritį. Dirbau buhaltere, tačiau vėliau išėjau į kultūros namus. Tuometis seniūnas manęs gailėjo: ,,Kaip tu į tokį prastą darbą eini?“

– Tai ar buvo prastas?

– Buhalterija – konkretu. Paėmei ir padarei. Čia – neapibrėžta. Bet jau nebegalėčiau būti uždaryta. Kultūros namus Šiūlėnuose neblogus turėjome, pastatyti 1976-aisiais. Šiandien juos tebeturime. Ir išorė, ir baldai – muziejus. Antikvariatas. Gal niekur tokių jau nebėra. Juk matėte?

– Buvau ir mačiau. Su tais senaisiais namais gali būti kaip su veltiniais. Vakar – nejauku, šiandien – nei šis, nei tas, rytoj – mados klyksmas. O tie veltiniai…

– Tuo metu Kultūros skyriui vadovavo Aldona Jeleniauskienė. Labai šauni vedėja, tiek daug minčių mums davė. Rateliai, diskotekos – čia man aišku. Ką veiksiu dar? Aldona sugalvojo Ignalinoje amatus pristatyti, kas kuriam kaimui būdinga. Ką man parodyti? Turėjau tokią mintį: kad tik ne paskutiniai rajone būtume. Kad pastebėtų!

– Maryte, Jūsų nepastebėti – neįmanoma… Bet anais metais gal buvo kitaip. Kas priminė senelių amatą?

– Turėjau tokią Pauliną Cicėnienę iš Kiniūnų kaimo. Savamokslė poetė, aktyvi moteris. Gaila, jau mirusi… Paulina buvo išmokusi velti. Ji man padėjo, pakonsultavo. Patirtimi dalijosi ir Leonas Kondratavičius… Reikėjo rasti tuos pavyzdžius, tuos matmenis. Juk viską sudegino, išmetė – buvo nereikalingi. Užkibo man veltiniai. Ir taip po truputį, po truputį…

– Ar auginate avis?

– Pati avių neauginu. Neturiu kur… Įsikūrėme gyvenvietėje, vadinamajame alytnamyje. Aplinkui daržai. Apriboti mes, be erdvės. Yra kaimynas vienkiemyje – tas avis augina. Bet… Paveldėjau tetos namus Šilaikiškės kaime Ignalinos rajone. Gal ateityje ir turiu vilčių avis laikyti.

Tai kas Jums iš to vėlimo galų gale?

Mielas ir geras tas darbas. Stresą naikina. Masažuojami visi pirštų galiukai. Vilna yra šilta – rankos sušyla. Medikai reabilitologai gal geriau paaiškintų. Kas pas mane atvažiuoja pavelti, tas labai džiaugiasi. Praėjusiais metais Ignalinoje turėjau būrelį. Negalėjau neatvažiuoti – žmonės laukia. Kūliu verčiausi.

– Ar vilną perkate iš vienkiemio kaimyno?

– Perku iš įvairių ūkininkų. Daug ką pažįstu. Visi žino, kad man reikia vilnos. Važiuojame pavasarį, prisiperkame ir dovanai gauname.

– Ir kuo skiriasi pavasarinė vilna nuo… kokia ten dar būna? (Skaitytojams prisipažįstu: Marytė moka skaniai juoktis, bet po šio klausimo nusikvatojo itin gardžiai. Ir gerai, kad nusikvatojo – pokalbis sušilo kaip ta vilna: pradėjome viena kitai sakyti „tu“.)

– Kalėdinė vilna tinka tik siūlams. Kas kita – pavasarinė. Avys nebuvusios po lietumi, riebalai likę vilnoje. Mes jos neplauname. Išpašome visus tuos šiaudus, mėšlo gabaliukus išpešiojame ir išmetame – taip paruošiame vilną.

– O karšykla?

– Jau įsigijau karšyklą, bet vis remontuojame, nes mano vyras – inžinierius pedantas. Perdaryti reikia vos ne viską. Yra norinčių susikaršti. Bandysime. Šiūlėnuose steigsime amatų centrą – jau paruošėme projektuką.

– Ir atėjus lapkričio tamsai…

– …sukviečiu į Kultūros namus moteris. Veliame. Kaimo vyrai man sako: ,,Klausyk, Maryte, gal gali ilgiau tas moteris palaikyti?“

– Dabar išvardykime, ką velia Šiūlėnai…

– Paveiksliukus, žaisliukus, gėlytes įvairiausias, karolius, auskarus, skrybėles, apavą. Turiu anūkę – jai veltinukus nuvėliau, o žentui labai patinka šlepetės.

– Esu išvažinėjusi Lietuvą, mačiau daugybę švenčių, o šalia jų – ir muges. Kodėl tarp blizgučių, čia pat gendančių nesąmonių prasmenga tautiniai amatai?

– Jei žmonės žinotų, kad bus kas perka, tai gamintų daugiau – ir amatininkai, ir žemdirbiai. Juk daugiau gaminti dar nereiškia daugiau parduoti. Čia aš kalbu kaip Ūkininkų sąjungos atstovė, kaip rajono tarybos narė. ,,Kaip tau gerai, tu visko turi“, – taip sako pas mane atvažiavę į kaimą.

– Ką atsakai?

– Ką aš jiems atsakau? Pabūkite kaime mėnesį, pastovėkite, pasidairykite – gal ir jums nukris. Nesu bambeklė, bet karštai į žemdirbių reikalus reaguoju. Rajono taryboje gaunu pastabų. Sakau: aš kitaip negaliu, nemanykite, kad esu politikė, apsivėlusi vailoku…

– Taigi, Maryte… Ką Tu, smarki kultūros darbuotoja, augini? Žinau, kad ekologiškas daržoves, bet ne tik? Kiek tos žemelės?

– Beveik šimtas hektarų… Melžiama karvė dabar tik viena, kitos – žindenės. Kiaulės garde – tai dvi, tai keturios. Parduotuvėje maisto nereikia pirkti. Nebent labai pasiilgstu E…

– Kiek valandų sudaro Tavo parą?

– Dvidešimt septynios.

III. Tie turgūs – neapsakomi turgūs, tos moterys…

Ne taip jau seniai, tik prieš trejetą metų, grįžau iš žiemiškos Bavarijos. Buvo prieškalėdis… Keliavome nuo Bambergo iki Miuncheno – per miestus, miestelius, kaimus. Kiekviename jų, palei Rotušę, virė gyvenimas. Turgus (gerai jau, mugė) – kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Meduoliai, sausainiai, saldainiai, kaštainiai… O dar – mediniai žaislai. Kaip kitaip? Bavarija – žaislų žemė, Spragtuko tėvynė. O dar tas karštas svaigus punšas, net jei be alkoholio – vis tiek svaigus. Ir dešrelės – vokiškos, tautinės… Kas dar? Karuselės, primenančios senovę. Barokinės. Sukasi jose iš lėto arkliukai, asiliukai. Ramu: vaikai nė kiek nerizikuoja.

Kitų metų pavasarį ir vėl Vokietijoje mačiau Saksonijos mugeles – buvo Motinos diena. Prekiavo ir turkai, ir indai, bet vokiečiai dominavo – turėjo kuo didžiuotis: Saksonijos vynu. Dukros ir sūnūs, patys jau senstelėję, vaišino savo senutėlius mamas ir tėvus.

Šių metų vasarą Pietų Švedijoje, pakeliui į Morbaką, užtikome kaimišką turgelį. Tie valstiečiai smagiai prekiavo viskuo, kuo tik galėjo. Radome rankų darbo atvirukų (autorė – dešimtmetė Brigita), radome ir senoviškas žirkles, ir stalo įrankių, ir…

Nebuvo ten karuselių. Jokių. Kaip linksminosi vaikai? Jie mėtė kamuoliuką į kibirą – į tokį seną kaimišką aplamdytą. Mėtė smagiai. Lenktyniavo. Žaidimas be jokių investicijų.

Šių metų spalį, tik prieš mėnesį…

Ignalinos aikštėje buvo visko: ir tų blizgančių tviskančių atvežtinių plastiko gaminių, ir geriausių rankų darbo daiktų: audinių, mezginių, vėlinių, drožinių. O jau sodinukai… Kilo begalinis noras imtis sodininkystės, puoselėti medelyną, ne tik vieną ar antrą medį.

Tautiniais drabužiais pasipuošusi pačiame centre oriai sukosi M.Lukaše­vičienė: ji – mugės organizatorė.

Ne, negaliu meluoti – tai ne verslas. Kol kas, deja, ne. Net ne mažasis verslas. Gal tik mažas mažutėlis versliukėlis, bandantis žengti pirmyn.

Žengs.

Ne tik Ignalinos rajone – ir kituose. Sutinku neapsakomai stiprių moterų… Jos skaito ir skleidžia išmintingas knygas, jos ankstų rytą melžia karvę, jos dirba kultūros srityje ir tą kultūros sritį remia – paremia pačių organizuotą renginį savame ūkyje auginta gerove. Mezga, siuva, velia. Skatina ir moko tai daryti kitus.

Regėdama jas, nuostabiai gražias, iš Rubenso drobių nužengusias, matydama jų darbus, guodžiuosi: išgyvensime.

Apie tautinį paveldą – linksniuojant

KAS: tautinis paveldas – tai sertifikuoti tradiciniai gaminiai, paslaugos, tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai, pasižymintys savitais ypatumais.

KO: ieškokite Tautinio paveldo produktų skyriaus (Žemės ūkio ministerija), jei manote, kad esate amatininkas, vertas sertifikato.

KAM: kaimo jaunimui tautinio paveldo puoselėjimas gali tapti itin patrauklus, ypač gyvenantiems nederlingose vietovėse; juk tai – alternatyva žemės ūkiui.

KUO: tautinis paveldas vilioja

visiems gerai žinomais amatais ir kulinarija – pavyzdžiui, siuvinėjimu ar alaus darymu;

gerokai primirštais – keltininkyste, muilo gaminimu, račiaus darbais;

magija dvelkiančiais – žolininkyste, tradiciniu giedojimu;

edukaciniais – žaislininkyste;

madingais – vėlimu.

Organizuojate renginį?

Tuomet „bzn start” gali pasiūlyti puikią galimybę išviešinti Jūsų renginį ir padėti pritraukti potencialių dalyvių.

Dėmesio! Svetainė naudoja slapukus. Daugiau informacijos apie slapukus galite rasti čia.