Lina Majauskaitė (23) – studentė iš Kauno, neseniai pradėjusi kurti apatinį trikotažą „MAJA desire“. Į Linos kūrybą įeina ir chalatai, ir naktinių drabužių kostiumėliai, tačiau geriausiai ji žinoma kaip bralečių kūrėja. Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete mergina vis dar studijuoja informacines technologijas, o dėl apylaisvio tvarkaraščio labiausiai koncentruojasi į savo verslo kūrimą.

Ne dizainerė, bet tobulintoja

Paklausta, kaip pati save apibūdina, L. Majauskaitė sako, kad nesijaučia nei dizainere, nei siuvėja, o paprasčiausiai tobulintoja. Kadangi nėra patyrusi siuvėja, o tik turi dizainerę mamą, kuri retkarčiais gali patarti techniniais klausimais, mergina nesijaučia pakankamai patyrusi pretenduoti į tokį apibūdinimą. Kadangi nuo mažens ją supa audiniai ir siuvimo mašinos, pasirinkimas siūti ir pardavinėti savo kūrinius atėjo natūraliai. Pavadinimas „MAJA desire“ yra pirmosios jos pavardės raidės, sujungtos su žodžiu „desire“, kuris reiškia pašnekovės aistrą kurti tai, kas jai patinka. „MAJA desire“ neapsiriboja vien tik braletėmis – rinktis galima ir naktinių drabužių komplektus. Pasak Majauskaitės, kostiumėlius jos draugės vasarą nešioja ir gatvėse, kai būna karšta. Pašnekovė atvirai pripažįsta, kad jai trūksta siuvimo įgūdžių, tad sako, jog baigusi dabartines studijas norėtų tobulintis iš pradžių siuvimo, o vėliau gal ir mados srityje.

Iškalbingi drabužiai

Imtis verslo merginą paskatino nepasitenkinimas studijomis. „Išsisėmiau“, – paprastai atsako ji, paklausta, kodėl pradėjo siūti apatinius drabužius. „Norėjau sukurti kažką moteriško. Seksualaus, bet ne gašlaus. Internete dažnai klaidžioja juokelis, kad merginos, vos grįžusios namo po darbų, skuba išsilaisvinti iš liemenėlės. Apatiniai drabužiai turi būti patogūs, nespausti. Tokius ir norėjau sukurti.“ Kol kas L. Majauskaitė beveik viską daro viena: ir siuva, ir rūpinasi „MAJA desire“ socialinės žiniasklaidos paskyromis, o modeliais dažniausiai tampa draugės. Kol kas sunkiausia jai atrodo išpopuliarinti savo gaminius. „Nemėgstu ir nemoku žmonėms per prievartą kišti produktų ir gaminių, man pačiai tai labai nepatinka. Drabužis turi kalbėti pats už save, neturėtų reikėti pirkėjų versti“, – savo požiūrį reiškia pašnekovė. Mergina sako sulaukianti pirkėjų nuo šešiolikos ir daugiau metų, o ypač žavi atvejai, kai žmonoms ką nors gražaus nori išrinkti vyrai.

Drąsus apatinis trikotažas konservatyvioje Lietuvoje

Dar viena kliūtis, su kuria merginai teko susidurti sugalvojus siūti apatinius drabužius, buvo tėvų reakcija. „Idėją kurti kažką savo tėvai palaikė, bet išgirdę, kad tai apatinis trikotažas, kiek išsigando“, – prisimena ji. Santūriems vyresniosios kartos atstovams kliuvo tai, kad idėja kitiems gali pasirodyti gašli ir dėl to nepopuliari. Kad ir kaip būtų, iš kitų pažįstamų ir draugų mergina sako sulaukusi beveik vien palaikymo. Iš dalies tai ir pastūmėjo ją dirbti toliau.

Paklausus, koks jos tikslas plačiąja prasme ir kokią žinią norėtų nešti, mergina sako norinti skatinti moteris nebijoti išreikšti savo moteriškumo. „Lietuvos merginos yra prisigalvojusios daug standartų, – savo požiūrį dėsto L. Majauskaitė. – Pavyzdžiui, mergina visada privalo atrodyti nepriekaištingai, niekada negali būti susivėlusiais plaukais ir pan.“ Pasak jos, svarbiausia galėti laisvai išreikšti savo moteriškumą, o jis nebūtinai privalo būti tobulai nušlifuotas.

Konkurentai nėra varžovai

 

„Džiaugiuosi, kad yra tokių, kurie kuria, kad judama į priekį.“

L. Majauskaitė.

 

Nors L. Majauskaitei tai dar tik pati pradžia, ji jau pajuto, kad plėstis taip pat gerokai trukdo dideli mokesčiai. „Beveik viską, ką uždirbu, atiduodu mokesčiams, – atvirai sako mergina, teigianti, jog per beveik metus verslas kol kas neatsipirko. – Jei pinigus išleidžiu ne mokesčiams, tai naujiems audiniams ir detalėms.“ Pinigų pradžiai pašnekovė susitaupė iš ankstesnio darbo, o gal veikiau pomėgio – siuvo varlytes. Deja, paklausa nebuvo didelė, nes, kaip ji pati sako, lietuviai gan santūrūs žmonės ir dažniausiai nori klasikinio tipo aksesuarų.

Didelės konkurencijos dabartinei veiklai ji sako nejaučianti: „Žinoma, tokio pat arba panašaus pobūdžio dizainerių, be abejonės, yra, tačiau aš nesivaržau, negalvoju apie juos kaip apie varžovus. Džiaugiuosi, kad yra tokių, kurie kuria, kad judama į priekį. Svarbiausia yra nestovėti vietoje.“ Kol kas svarbiausias pašnekovės tikslas – sukurti vieną tokį dizainą, nuo kurio galėtų atsispirti, kuris būtų itin populiarus. „Tada žinočiau, kuria linkme eiti. Dabar labai blaškausi, noriu viską išbandyti“, – teigia ji.

Net ir keisčiausios idėjos gali būti vertos dėmesio

Vis dėlto L. Majauskaitė pabrėžia, kad, pradedant įgyvendinti savo idėjas, svarbu mokėti atsirinkti nuomones. Kartais kritika ar patarimai neskubėti gali būti pagrįsti, tačiau į aplinkinių skeptiškumą reikia mokėti žiūrėti objektyviai ir atidžiai įvertinti. Taip pat ji pataria neišsigąsti kilusių sunkumų ir nebijoti įgyvendinti savo idėjų, kad ir kokios keistos ar sunkiai įgyvendinamos jos būtų.