Dizainas, architektūra, kūrybinis procesas ir fizinis darbas yra neatsiejamos sritys ne tik nuo vyriškos komandos: dviejų vilniečių Justino Dūdėno (35), Šarūno Šlektavičiaus (40), klaipėdiečio Pauliaus Zavišos (37) ir viskam vadovaujančio žemaičio Donato Stasiulio (38), bet ir nuo niekur Europoje analogų neturinčio startuolio „Uperis. Ekologiškas upės keltas“.

Idėja iš meno kūrinio

„Pirmoji idėja gimė 2008 m. vasarą, kai startuolio komandos narys J. Dūdėnas kartu su menininku Ericu de Lyonu vienose iš kūrybinių dirbtuvių fantazavo apie įvairius plūduriuojančius objektus. Tuomet jis brūkštelėjo tokį eskizą – tarsi vandens švytuoklę, besiblaškančią tarp dviejų krantų. Vėliau atsirado pamąstymų, kad būtų smagu turėti jungtį su kitame krante esančiu Verkių parku, mat ten ir malūnas, ir dvaras, žodžiu, turininga teritorija. Visa komanda morališkai ir paskatino tą idėją išbandyti, pirmiausia neformaliai, tarsi meno kūrinį“, – pirmąsias „Uperio“ idėjos užuomazgas prisimena P. Zaviša.

Bandymams prireikė laiko

„Uperis“ – keltas, judantis dėl upės srovės energijos. Pradėtus darbus šio verslo projekto komanda tęsia jau ketvirtus metus, o, atsižvelgus į pirmuosius ir sėkmingus upės kelto bandymus, jo reguliari veikla numatyta ateinantį pavasarį.

„Keltas pritvirtintas virve, veikimo principu panašia į laikrodžio švytuoklę, judančią nuo vieno iki kito upės kranto. Juda todėl, kad apačioje turi besisukinėjantį peleką: jam pasisukus į vieną pusę, srovė keltą stumia į krantą arba atvirkščiai, – inžinerines subtilybes atskleidžia „Uperio“ bendraautoris P. Zaviša. – Svarbu tai, kad „Uperis“ nekliudo laivybai, nes, judėdamas iš vieno kranto į kitą, palieka vieną upės pusę laisvą. Čiobiškyje turime savadarbį lyno keltą, jungiantį du Neries krantus, tačiau bėda ta, kad laivai šioje vietoje praplaukti nebegali. Dėl šios priežasties keltas tinkamas didmiesčiui, o ne apleistai, mažai apgyvendintai teritorijai, kur laivybos nėra.“

Ieško investuotojų

„Uperis“ – verslo idėja, finansuota Lietuvos kultūros tarybos fondo lėšomis, komandos nariams kainavusi daugiau nei 30 tūkst. eurų iš asmeninių lėšų, jau nebeskaičiuojant įdėtų altruistinių pastangų.

Upės kelto autorių pasiūlymas potencialiems investuotojams – perkėlą pavadinti rėmėjo vardu. P. Zavišos teigimu, atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos ir užsienio verslininkai dažniausiai domisi užbaigtu verslo projektu, o ne tik pateikiamomis trimatėmis vizualizacijomis. „Mūsų prioritetas – užsieniečiai, nes pietinėje Europos dalyje nėra ledonešio, o tai reikštų, kad keltas galėtų gyvuoti visus metus ir nebūtų kilnojamas, – plėtros galimybes svarsto pašnekovas ir pasidžiaugia ateities planais: – Esame nacionalinio etapo Kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos organizuoto tarptautinio konkurso „Kūrybinio verslo taurė“ laimėtojai, tad dabar atstovausime Lietuvai lapkričio14-ąją Kopenhagoje ir prisistatysime stambioms užsienio įmonėms (tokioms kaip „Google“ ir kt.), kuriose tarptautinio verslo atstovai vykdo inovacijų kūrėjų atranką, o vėliau užmezga darbinius santykius.“

Alternatyva tiltui

 

„Iš praktikos žinoma, kad privatus sektorius nelinkęs rūpintis viešaisiais interesais, todėl ypač tikimasi sulaukti dėmesio iš miestų savivaldybių.“

P. Zaviša.

 

Pasak P. Zavišos, „Uperis“ galėtų tapti naujuoju infrastruktūros standartu, jo atsiradimas gali lemti naują požiūrį į dviračių bei pėsčiųjų takų projektavimą, todėl natūralu, kad kartu lems ir naujus žmonių srautus tose vietose, kur anksčiau jų nebuvo. „Galvojame ir apie bendradarbiavimą su rekreacinio pobūdžio zonų vystytojais, esame atviri visiems pasiūlymams. Šio kelto sąnaudos yra daug kartų mažesnės nei tilto statyba, todėl tikimasi, kad ilgainiui jis įgaus populiarumą. Iš praktikos žinoma, kad privatus sektorius nelinkęs rūpintis viešaisiais interesais, todėl ypač tikimasi sulaukti dėmesio iš miestų savivaldybių. Nors institucijų ir verslo prioritetai skiriasi, norisi, kad pirmieji „Uperiai“ pasirodytų būtent Lietuvoje, bet neatmetame ir eksporto galimybės, nes beveik visų miestų ir gyvenviečių kūrimosi procesas buvo šalia upių telkinių, tad tai išplečia mūsų rinką“, – mintimis dalijasi jis.

Svajonė – bepilotis upių dronas

„Norime, kad „Uperis“ būtų bepilotis upių dronas, kuriam nereikia aptarnaujančiojo personalo ir kurį būtų galima valdyti atsisiuntus nemokamą mobiliąją programėlę. Tai labai realu, tačiau tam reikia papildomų finansinių investicijų. Antra vertus, lietuviai, priešingai nei skandinavai ar estai, yra šiek tiek linkę į vandalizmą. Todėl bent jau pradiniame etape keltininkas turėtų atlikti ir sargo- prižiūrėtojo funkciją“, – svarsto pašnekovas.

P. Zaviša kitiems pradedantiesiems pataria: „Sunkumų tikrai buvo ir tikrai dar bus. Taisyklė viena – mažiau vadų, daugiau indėnų. Kai jos laikomasi, viskas būna gerai.“