VERSLUI PANAUDOJO GIMINĖS PAVELDĄ (#)

Loreta Lileikienė prieš 6 mėnesius Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 19 s.
Vilija Grigienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Vilnietė Vilija Grigienė (54), antrus metus vadovaujanti savo įmonei ir kepanti Tautinio paveldo produkto sertifikatu įvertintus šakočius, patyrė, kad pirmieji metai mažam verslui dažniausiai yra patys sudėtingiausi. Ji iki šiol puikiai prisimena savo patirtus pirmuosius sunkumus. „Mėnesio išlaidos būdavo gerokai didesnės nei pajamos. Tačiau kiekvienas sunkumas buvo tik dar didesnės motyvacijos židinys“, – sako „Vilijos šakočių“ įkūrėja.
 

Šakočių receptui daugiau nei 120 metų

V. Grigienė pasakoja, kad šakočių kepimas jos giminėje turi labai ilgą istoriją. Dar jos močiutei, mamytės mamai Marcelei Naujokaitienei, geriausia kaimo šeimininkė davė šakočio receptą. „Tai buvo apie 1959 metus. Močiutė gyveno Šakių rajone, Būblelių valsčiuje, Bliūkiškių kaime. Ten ji ir pradėjo pati kepti šakočius, daugiausia giminaičių vestuvėms. Mano mama jai padėdavo daryti tešlą, o paskui sukti volą. Kaitindavo beržinėmis malkomis. Vėliau, močiutei senstant, šakočių kepimą perėmė mano mama Gražina Bendoraitienė, kuri aprūpindavo šakočiais visą mūsų giminę. Aš užaugau stebėdama šakočių kepimą. Kadangi volą reikėdavo sukti rankomis, mama laukdavo, kol pareisiu iš mokyklos, o tada aš padėdavau jai: ji pildavo tešlą, o aš sukdavau volą. Labai dažnai savaitgaliais giminaičiai atvažiuodavo pas mus į namus ir mamytės prižiūrimi patys kepdavosi pyragą. Tada dar šiltą visi suvalgydavo. Šakočio kepimas būdavo tarsi mažas giminės susitikimas. Kepant šakočius visuomet būdavo linksma. Namai kvepėdavo pyragais“, – nostalgiškais prisiminimais dalijasi pašnekovė, vėliau nutarusi pratęsti šią veiklą, mat jos kepamų šakočių labai dažnai prašydavo draugės. Prieš trejus metus moteris savo pyragus pradėjo kepti nebe tėviškės kaime, o savo atidarytoje kepyklėlėje Vilniuje, Balsiuose. Juos ji kepa pagal tą patį ekologišką tradicinį močiutės ir mamytės receptą, kuriam jau daugiau nei 120 metų.
 
Pajusti pilnatvę
„Dirbti reikia daug, su meile. Bet kai darbas yra kartu ir malonumas, tai atperka viską.“
V. Grigienė.
Keletą metų padirbėjusi auklėtoja, V. Grigienė sako supratusi: „Gyvenimas trumpas, o aš karjeroje nejaučiu to išsvajotojo pasitenkinimo. Visada svajojau dirbti darbą, kuris atsiranda iš širdies gilumos, o tai padeda pajusti gyvenimo pilnatvę.“ Tad moteris toliau svajojo, kokioje srityje galėtų geriausiai save išreikšti. Ir kai prieš trejus metus vasarą atsirado galimybė pradėti savo verslą – kepti šakočius, pradėjo nedvejodama.
 
„Atsimenu, lyg tai būtų buvę vakar: ankstus rytas, kylanti saulė ir paukščių čiulbėjimas mane užbūrė ir lyg kas pakuždėjo: „Kepk šakočius.“ O toliau buvo greita veiksmų seka: bandymas pasverti visus „prieš“ ir „už“ ir, žinoma, nugalėti baimes rizikuoti, nerti į nežinomybės sūkurį, – pasakoja šakočius kepanti pašnekovė ir prisipažįsta, kad iš pradžių buvo labai sunku finansiškai. – Padėjo geriausia draugė. Manau, kitais metais aš jau būsiu finansiškai savarankiška. Verslas vystosi. Žmonės, paragavę mano šakočių, sugrįžta. Konkurencijos aš nebijau, nes žinau – mano pirkėjas mane suras. Reikia tik labai atsakingai ir sąžiningai dirbti. Dirbti reikia daug, su meile. Bet kai darbas yra kartu ir malonumas, tai atperka viską. Labai didžiuojuosi ir man yra didelė laimė, kad galiu pratęsti savo močiutės bei mamytės darbą ir pratęsti savo giminės tradiciją.“
 
„Aš ne dirbu, o kepu“

V. Grigienė sako galinti drąsiai pasakyti, kad svajonės pildosi: „Man taip įvyko. Visiems, kurie abejoja ar delsia, norėčiau patarti – pradėkite nors vieną mažą žingsnelį savo svajonės link. Bet kokį. Ir pamatysite, kaip nejučia atsiras dar kitas žingsnelis ir naujų galimybių. Tik labai norėkite ir nenuleiskite rankų. Išbandymų bus. Bet viskas praeina. Pirmyn!“
 
Kiekvieno verslo pradžia pradedančiajam verslininkui yra sunki finansiškai. „Geriausios draugės ir keleto artimųjų palaikymas lėmė mano pirmuosius mažus, ypač nedrąsius žingsnius verslo link. Buvo ir gana skeptiškai nusiteikusių žmonių, stebinčių ir atsargiai vertinančių mano verslo pradžią. Bet aš tiesiog jaučiau, kad niekas manęs negali sustabdyti“, – atskleidžia moteris.
 
Kiekvienam, turinčiam bent menkiausią idėją, pašnekovė nuoširdžiai pataria bandyti: „Nepavyks – bandyti antrą kartą, galbūt net trečią, o gal net ketvirtą. Nebijokime rizikuoti, nes mokymasis iš savo klaidų yra pats geriausias kelias į tobulumą.“ 
 
Troškimas – visų laimėjimų pradžia

V. Grigienė turi dar vieną patarimą, kurį išgirdo dar tik planuodama savo veiklą ir kurį vadina geriausiu: „Pažink savo konkurentus, mėk savo produktą, dar labiau mylėk savo klientą ir dirbk, dirbk tris, o gal net ir keturis kartus daugiau nei visi kiti.“
 
Ji sako, kad pati tai, ką turi dabar, pasiekė ne per vieną dieną. Profesionalams skirtą aukščiausios klasės įrangą, kuri užtikrina aukštą gaminių kokybę ir spartina darbo eigą, įsigijo pamažu, taupydama ir tikslingai planuodama finansus.
 
Savo mažoje kepyklėlė moteris darbuojasi viena, atidžiai planuodama savo laiką ir tausodama sveikatą, gamtos apsuptyje, Balsių soduose, o energijos pasisemia dalyvaudama įvairiose mugėse ar renginiuose, bendraudama su savo klientais, kitais mažaisiais verslininkais.
 
Šakočius kepančią V. Grigienę įkvepia JAV rašytojo Napoleono Hillo žodžiai: „Troškimas yra visų laimėjimų pradžių pradžia. Visada turėkite tai omenyje. Silpni troškimai įžiebia menkus rezultatus. Juk maža ugnis taip pat skleidžia mažai šilumos.“

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2015 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai