PRADŽIOJE KŪRINIUS DOVANOJO, O DABAR NESTOKOJA UŽSAKYMŲ (#)

Loreta Lileikienė prieš 5 mėnesius Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 49 s.
Jurgita Rackevičė. BFL/Vyginto Skaraičio nuotr.
Iš Ignalinos rajono kilusi ir jau Vilniuje įsikūrusi Jurgita Rackevičė (32) dar tik porą metų siuva peteliškes, kurios socialiniame tinkle „Facebook“ taip ir vadinasi – „Jurgitos peteliškės“. Pradėjusi jas kurti sako prisiuvusi tiek daug, kad teko padovanoti, nes ilgą laiką jų niekas nepirko. Dabar moteris gamina tik pagal individualius užsakymus, kurių nestokoja.

Mokytis kasdien

J. Rackevičė šypsodamasi tvirtina, kad nuo 30-ies savo metų neskaičiuoja. „Kaip sakoma, amžius mūsų nekeičia, tik tobulina. Kasdien stengiuosi išmokti ką nors nauja ir maksimaliai pasiimti iš gyvenimo gražiausias patirtis“, – apie save pasakoja administratorės ir vadybininkės darbo patirties turinti pašnekovė. Ji neslapukaudama prisipažįsta, kad gimtojo Naujojo Daugėliškio vidurinėje mokykloje mokėsi vidutiniškai, o paauglystės laikotarpiu buvo maištinga siela, kurianti planus, kaip išvengti atsakomybių ir susigalvoti kuo daugiau pramogų.

Kūrybinga moteris atskleidžia, kad ją visą gyvenimą domino žmogaus mąstymo galimybių ribos. „Net ir šiandien gilinuosi į sąmoningo mąstymo praktikas. Bandžiau įstoti į psichologijos studijas, bet nepavykus baigiau Lietuvos edukologijos universitetą, apsigyniau etikos mokytojos bakalaurą. Ir labai džiaugiuosi, nes tai atitiko mano asmenines vertybes. Visada buvau taktiška, tolerantiška, gerbianti save ir kitus“, – sako J. Rackevičė.

Atsakymas – susidomėjus dvasiniu sąmoningumu

Išėjusi motinystės atostogų ir pirmuosius metus tik prižiūrėjusi sūnelį, tvarkiusi namus, gaminusi maistą, J. Rackevičė rasdavo laiko ir toliau domėtis dvasinio sąmoningumo keliu. „Turėjau kelias drauges, kurios savo rankomis uždirba pinigus, taip save realizuodamos. Pamaniau, kaip joms gerai, kaip ir aš taip norėčiau. Pradėjau gilintis į žmogaus pašaukimo temą. Iš vieno dvasinio mokytojo išgirdau, kad jei nori rasti širdžiai mielą veiklą, reikia ant lapo užsirašyti klausimą, pasidėti matomoje vietoje ir bandyti atsakyti: kokį darbą aš sutikčiau dirbti, už kurį net pati primokėčiau? Ir štai po poros mėnesių, per vieną meditaciją, supratau, kad noriu siūti. Kaip tik artėjo sūnaus krikštynos, tad su dideliu ryžtu pasisiuvau sau suknelę, o visiems krikštynų vyrukams peteliškes. Suknelė buvo graži, nors daugiau jos taip ir nevilkėjau. Peteliškes iš karto pardaviau internete ir pradėjau siūti kitas. Taip ir prasidėjo mano mėgstamiausios veiklos kelias“, – ėjimą mėgstamo užsiėmimo link prisimena dabar peteliškes kurianti pašnekovė.

Padėkos suteikia prasmę

Kol dirbo samdomus darbus, J. Rackevičė sako, kad ir administratorės, ir vadybininkės darbas buvo malonus, tačiau didžiausią džiaugsmą jai teikia savo rankomis uždirbti pinigai. „Pats smagiausias dalykas, kai tavęs ieško, vertina kaip specialistą, dėkoja už puikiai atliktą darbą, rekomenduoja kitiems. Tada darbas tampa malonumu, kuriame neskaičiuoji nei laiko, nei išlaidų. Taip ir man atsitiko, kai pradėjau kurti rankų darbo peteliškes vaikučiams ir vyrams. Tai tobulas mano charakteriui verslas. Mėgstu greitai padaryti darbą ir pamiršti. Taip ir yra, nes peteliškę galima pasiūti per valandą“, – pabrėžia moteris.
„Smagu, kai gali padėti ir kasdien išgirsti daugybę padėkų. Tada gyvenimas įgauna tikrąją prasmę.“
J. Rackevičė.
Kodėl peteliškės, o ne varlytės? Žaismingus aksesuaro pavadinimo niuansus paaiškinti paprašyta jų siuvėja sako, kad varlytės – gal labiau mažybinis žodis. Skelbimuose ji taip ir rašanti: varlytė berniukui, o peteliškė – vyrui arba peteliškės, varlytės tėčiui ir sūnui... „Rinkoje kiekvienas žmogus pasirenka sau tinkamesnį variantą, o man solidžiau, rimčiau skamba „peteliškė“, bet dažnai sakau ir „varlytė“ – prisitaikau prie žmogaus, koks pavadinimas jam priimtinesnis“, – šypsodamasi aiškina aksesuarų autorė.

Už paprastą pavadinimą ji dėkinga draugei. Nors pati buvo numačiusi daug ir įvairiausių, su savo vardu nebūtų sugalvojusi. „Draugė pasiūlė tiesiog taip pavadinti, kad žmonės prisimintų. Idėja pasitvirtino, nes manęs pradėjo ieškoti, skambinti, prašyti pagalbos renkantis spalvą, modelį. Smagu, kai gali padėti ir kasdien išgirsti daugybę padėkų. Tada gyvenimas įgauna tikrąją prasmę.“

Pelėdos darbo grafikas
 
Peteliškių kūrėja dirba savo namuose. Apie pačią pradžią ir darbo virtuvę ji pasakoja: „Kai sugalvojau siūti, draugė iškart pasisiūlė paskolinti siuvimo mašiną, vėliau gimtadienio proga vyras padovanojo naują, kuri veikia iki šiol. Man labai pasisekė, nes gyvenu netoli didžiulės audinių centro parduotuvės. Klientai dažniausiai prašo priderinti spalvą, tad kartais tenka pasistengti, nes jei nerandu vienoje parduotuvėje, turiu dar keturias, kuriose lankausi. Būna, kad jose susitinku su klientais ir kartu išsirenkame audinį.“
 
Pasakodama apie savo darbo kasdienybę, moteris netikėtai prisipažįsta, kad jos darbo valandos kartais ir visiškai neatitinka mums įprastų. „Kai gaunu skubų užsakymą ir nespėju padaryti per dieną, labai patinka dirbti naktį. Esu pelėda, mėgstu ilgiau pamiegoti, o naktį užlieja jėgų antplūdis ir pasidarau visus darbus, – kuo rimčiausiai dėsto siuvėja, sulaukianti pačių spalvingiausių užsakymų. – Dažniausiai moterys ieško vyrams peteliškės, kuri derėtų prie suknelės. Prieš Kalėdas, Naujuosius metus paklausios peteliškės su šventiniais motyvais, iš raudonai margintų audinių, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios proga puikiai perkamos trispalvės peteliškės, vestuvėms pamergės nori, kad peteliškės derėtų prie suknelių, krikštynoms užsakomos peteliškės tėčiui ir sūnui. Vyrui standartinis dydis, o berniukui tenka derinti pagal amžių“, – dėsto peteliškių mėgėja, kurios jauniausiam klientui tebuvo mėnuo. 
 
Nuoširdi veikla atsiperka

Kas sunkiausia kūrybingame peteliškių versle? J. Rackevičė teigia, kad sunkiausia nelyginti savo produkcijos su kitomis, esančiomis rinkoje. „Yra dailesnių nei mano siūtų peteliškių, bet mane verčia judėti pirmyn tai, kad sulaukiu nemažai padėkų, rekomendacijų, gražių žodžių, pagyrų. Tiesa, sakoma: daryk tai, ką mėgsti, ir niekada nereikės dirbti. Jaučiuosi laiminga dirbdama tai, kas patinka“, – sako moterišku verslu užsiimanti pašnekovė.

Ji neneigia, kad konkurencija šiais laikais visose srityse didžiulė, bet jei kažką darai iš širdies, mėgsti savo veiklą, investuoji energiją ir jėgas, tai atsiperka. „Esu užsiregistravusi „Facebook“ ir viskas. Žmonės kreipiasi, ieško, rekomenduoja kitiems, o man didžiausias džiaugsmas, kad esu vertinama ir galiu padėti. Atsiperka kiekviena peteliškė, nes audinys kainuoja minimaliai, o visas kitas užmokestis – už rankų darbą“, – sako „Jurgitos peteliškių“ autorė J. Rackevičė. Visiems verslo naujokams ji pataria: „Mėkite tai, ką darote, ir niekada nereikės dirbti!“

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2018 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai