GRĮŽĘS IŠ EMIGRACIJOS, LIETUVOJE ĮKŪRĖ SAVO RESTORANĄ (#)

Loreta Lileikienė prieš 2 savaites Šį straipsnį perskaityti užtruks: 3 min. 13 s.
Gediminas Bražiūnas su šeima. Asmeninio albumo nuotr.
Maitinimo verslą, kuriame darbuojasi, vilnietis Gediminas Bražiūnas (32) vadina savo aistra. „Aistra ir meilė tam, ką aš darau. Esu žmogus, kuris beprotiškai mėgsta maistą“, – šypsodamasis sako jau antrojo restorano sostinėje (pirmasis sėkmingai veiklą tęsia jau kitų šeimininkų rankose) – vegetariškos picerijos „Casa la Familia“ – kūrėjas ir čia pat paaiškina, kad ši sritis anaiptol nėra lengva dėl ypač dažnai besikeičiančio personalo, kvalifikuotų darbuotojų stokos ir kt. Tik trauktis neketina, nes jau pritraukė būrį nuolatinių klientų.
 

Darbo praktika užsienyje

G. Bražiūnas atvirai prisipažįsta, kad mokykloje nebuvo pats geriausias mokinys ir į daugelį pamokų tiesiog neidavo. Vėliau, baigęs Verslo ir turizmo mokyklą Vilniuje ir įgijęs virėjo profesiją, darbavosi tinkliniuose sostinės restoranuose, tačiau trumpai – kol išvažiavo į Londoną. Ten gyveno septynerius metus ir per tą laikotarpį save išbandė darbuodamasis įvairiose maitinimo įstaigose: nuo grilio, japonų virtuvės restoranų iki tradicinių Prancūzijos ir Anglijos. Maisto gaminimas pašnekovą traukė jau nuo paauglystės – jis tiesiog mėgsta skaniai pavalgyti ir maistas jam tiesiog labai patinka.
 
Idėją grynino trejus metus

Grįžęs iš Jungtinės Karalystės, G. Bražiūnas su savo gyvenimo partnere dar trejus metus grynino idėją pradėti savo verslą. „Nors ir nežinojome, kaip ir nuo ko pradėti, tačiau pasiryžome, nes reikėjo pajamų, o dar labiau Vilniui reikėjo gero vegetariško restoranėlio. Norėjome kurti kažką savo, kažką, kuo galėtume dalintis su žmonėmis. Jau tada turėjome prikaupę nemažai patirties, dirbdami su maistu draugų festivaliuose ir renginiuose, organizuodavome mobilias virtuves – restoranėlius, – pirmuosius žingsnius į verslą prisimena pašnekovas. – Taip ir pasiryžome. Turėjome šiek tiek santaupų, dar paskolino draugai ir giminės. Taip mažais žingsneliais pradėjome vystyti savo idėją.“
 
Radę nedidukes patalpas Vilniaus senamiestyje, naujieji šeimininkai pasidžiaugė, kad jų beveik nereikėjo remontuoti – tik įsirengti. „Įsirengimo metu visi padėjo, kiek kas galėjo. Gerai, kad turime auksarankių: žmonos brolis pagamino virtuvės komplektą, draugai ąžuolines lentynas, mano brolis padėjo sukloti plyteles. Aš pats irgi viską dariau: pradedant planavimu, santechnika, elektra, baigiant apdaila ir vėdinimu. Žodžiu, beveik viską darėme patys, o tai padėjo daug sutaupyti. Iš namų susinešėme daug užgyvento virtuvės inventoriaus“, – šypsodamasis prisimena pirmojo restorano atsiradimo istoriją.
 
Pavykus su pirmu, atidarė antrą

Taip po truputį, kaupdami žinias ir patirtį, per keturis mėnesius G. Bražiūnas ir jam talkinusi komanda atidarė jaukų, mažą šeimos restoranėlį, kuris vadinosi „Namai“. „Restoranėlis pats savaime nebuvo labai pelningas projektas, tačiau mūsų šeimai pakako to, ką gaudavome iš jo. Pirmuosius pusantrų metų dirbome labai daug: 6–7 dienas per savaitę po 12–16 valandų. Taip atsirado įdirbis – į restoranėlį pradėjo eiti vis daugiau žmonių. Tačiau restoranėlis nebuvo toks didelis, kad galėtų nešti didesnes pajamas, kurių reikėjo augančiai ir didėjančiai šeimai. Kol dirbome patys ir mūsų šeimos nariai, visko kaip ir užtekdavo. Bet ilgainiui pradėjome samdyti vis daugiau žmonių, o restoranėlio pelnas tiesiog ištirpdavo po sumokėtų atlyginimų, „Sodros“ mokesčių, PVM ir kitų mokesčių. Toks buvo verslo pradžiamokslis, pastūmėjęs eiti toliau, – atskleidžia pašnekovas. – Kadangi restoranėlis buvo nedidukas ir jo išlaikymas nebuvo brangus, mes galėjome augti ir tobulėti. Įgijome neįkainojamos patirties šiame versle.“
 
Restoranėlis „Namai“ veikė penkerius metus, kol prieš porą metų buvo sukurtas ir atidarytas kitas „Casa la Familia“ (liet. „Šeimos namai“), kurį įkūrėjas vadina vegetarišku projektu. „Mes tiesiog nebespėjome darbuotis per dvi vietas, du restoranus išlaikyti pasidarė beveik neįmanoma, todėl pasilikome didesnį“, – apie naujojo projekto atsiradimą pasakoja G. Bražiūnas.
 
Įrenginėjo kaip savo namus

Šeimos picerija „Casa la Familia“ išsiskiria tuo, kad joje rusena tikra ugnis – picos kepamos malkomis kūrenamoje krosnyje. Be to, jos visos vegetariškos – be mėsos. Picerijos savininkas džiaugiasi, kad antrasis restoranėlis yra daug didesnis ir įsikūręs geresnėje vietoje, o kaip didžiausią pranašumą jis įvardija: „Mes turime daug daugiau patirties nei anksčiau, tad ir klaidų darome mažiau. Be to, jau turime surinkę savo publiką ir esame šiek tiek žinomi tarp žmonių.“
 
G. Bražiūnas mano, kad jo verslas sėkmingai veikia ir todėl, kad restoranėlį kūrė ne dėl verslo ar pelno: „Darėme, nes tiesiog negalėjome nedaryti. Norime plėtoti šeimos verslą ir skatinti sveikesnio bei tikresnio požiūrio į maistą idėją.“
 
Pašnekovo teigimu, idėjas įgyvendinti daug nekainavo, palyginti, kiek turėtų kainuoti visa normalaus verslo įgyvendinimo idėja. Pirmajam restoranui „Namai“ atidaryti pakako maždaug 80 tūkst. litų, o „Casa la Familia“ įsirengti kainavo jau dešimtkart dagiau, nes reikėjo kapitališkai remontuoti patalpas, įvesti visas komunikacijas, elektrą, vandenį. Remontas užtruko beveik metus.
 
„Šią vietą įsirenginėjome kaip savo svajonių namus: savo rankomis ant sienų tepėme molį, išglostėme kiekvieną kampą, sudėliojome kiekvieną mozaiką, ilgai eksperimentavome su ekologiškais dažais, kol išgavome tinkamus atspalvius. Net sienas perdažyti teko kelis kartus ir plyteles vis kloti iš naujo. Laiko ir pinigų investavome tikrai nemažai – labai norėjosi padaryti būtinai taip, kaip norėjosi, ir realizuoti tai, ko nepavyko realizuoti pirmajame restoranėlyje. Pasitikėjome gyvenimu, kad viskas susiklostys gerai, jeigu tvirtai laikysimės savo idėjos“, – dabar su džiaugsmu prisimena verslininkas.
 
Pritaikyta vaikams

Restoranėlis „Namai“ taip buvo pavadintas todėl, kad tai iš tikrųjų vieta, kur kiekvienas atėjęs pasijunta kaip namie: saugiai, maloniai, jaukiai ir šiltai. Be to, jis turėjo atvirą virtuvę ir dušą, suteikusį dar daugiau šarmo. Picerijos pavadinimas „Casa la Familia“, pasak jos savininko, byloja, kad tai jau didesnė vieta. „Casa“ – tai pilis, namai, tvirtovė, „la Familia“ – tai šeima. Nors per tuos metus pas mus užderėjo nemažai vaikų, bet čia sakome „šeima“ platesne prasme, nes iš tikrųjų šeima yra labai didelė“, – šypsosi verslininkas.
 
Picerijoje viskas padaryta iš ekologiškų medžiagų, nėra aštrių kampų, molinės sienos, vienetiniai mozaikų deriniai, daug kas pritaikyta vaikams.
 
Vadovas dirba visą parą

Šeimos verslui vadovaujantis G. Bražiūnas yra jau trijų vaikų tėvas. Jis sako, kad turi pateisinti šeimos verslo vardą, tad, būdamas vadovu, dirba visą parą. „Visada atsiranda nerealių iššūkių ir sunkumų, bet kai juos nugali, patiri labai didelį palengvėjimą ir postūmį. Per kelerius metus susipažinome su labai daug kūrybingų žmonių, labai praplėtėme draugų ratą, daug išmokome: racionaliai planuoti laiką, teisingai skirstyti prioritetus, komunikuoti su kitais. Mes esame paprasti žmonės, matantys pasaulį kiek kitaip. Norime, kad jis būtų geresnė vieta mums visiems“, – idealistiškais siekiais dalinasi „Casa la Familia“ savininkas.  
 
Norintiesiems pradėti verslą pašnekovas linki labai neskubėti iš karto daryti itin didelių dalykų. Geriau pradėti nuo mažo ir augti. Taip pat jis skatintų niekada nenustoti svajoti ir galvoti apie tai, ką norite daryti gyvenime. Ir visų svarbiausia – tikra sėkmė ateina tada, kai imiesi veiksmo ir darai. Kai darai dalykus ir nesustoji vietoje, kada keliesi, kai sunku, ir toliau darai. Kada neužsistovi vis laukdamas tinkamo momento, nes jis taip niekada ir neateis. Tinkamas momentas yra dabar.
 

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2018 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai