VERSLAS, PAVERČIANTIS VAIKŲ ŠVENTES STEBUKLINGOMIS (#)

Urtė Kasparavičiūtė prieš 4 savaites Šį straipsnį perskaityti užtruks: 3 min. 45 s.
Deividas Tarulis. Asmeninio albumo nuotr.
„Sportuojant dziudo, neretai tekdavo dirbti ir su vaikais, pavaduoti trenerius. Jau tuo metu galvojau, kaip vaikams užsiėmimus galiu pravesti kitaip, įdomiau. Tuomet radau Žmogaus voro kostiumą. Man, tuometiniam studentui, jo kaina pasirodė didžiulė, bet išdrįsau surizikuoti. Atsisiuntus kostiumą, pagaliau viskas susidėliojo į vietas. Nors Žmogus voras žinomas kaip vaikinukas raudonos ir mėlynos spalvų kostiumu, turintis ypatingų galių ir gelbėjantis pasaulį nuo blogio, šiuo atveju tas vaikinukas jau antrus metus esu aš. Skirtumas tarp mūsų tas, kad negaudau nusikaltėlių, o nešu džiaugsmą į vaikų širdis“, – pasakoja projekto „Žmogusvoras.lt“ įkūrėjas Deividas Tarulis (23).
 

Išdrįso kurti kitokį formatą

„Kai nusprendžiau užsidirbti iš šios veiklos, pradėjau žvalgytis konkurentų ir greitai supratau, kad animatorių rinkai yra dar daug vietos tobulėti. Neretai pastebiu, kad jaunas žmogus, mokantis ir norintis dirbti su vaikais, greitai praranda atsidavimą. Aš nenorėjau priklausyti animatorių agentūrai ir dirbti siauroje srityje. Mano tikslas – kurti universalų personažą, kuris dalyvauja gimtadieniuose, filmavimuose, įvairiuose sporto renginiuose. Išdrįsęs kurti kitokį formatą, supratau, kad tai pasiteisino“, – kodėl pasirinko tik vieną personažą, pasakoja pašnekovas.
 
Vaikų tikėjimas – vidinis veiklos variklis

Pasak D. Tarulio, šiais laikais vaikams pramogų bei animatorių yra tiesiog per daug. Būtent dėl šios priežasties vaikai greitai praranda susidomėjimą, pats žaidimas irgi tampa nebe toks įdomus. „Vaikystėje negalėjau įsivaizduoti, kad į šventę namuose gali atvykti žmogus, kuris linksmina, žaidžia su vaikais. Puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą pamačiau Kalėdų Senelį – man tai buvo magiškas momentas. Tačiau dabar vaikams yra visko per daug – jie mato daug personažų vienu metu ir dingsta visas stebuklas. Kai pamatau, kad vaikas tiki mano personažu, visas bendravimas tampa kitoks, magiškas. Šis jausmas man tarsi vidinis variklis, skatinantis judėti pirmyn“, – tikina jis.
 
Sudėtingiausia būti nepakeičiamam

Paklaustas apie iššūkius, su kuriais susiduria plėtodamas verslą, pašnekovas tikina, kad sudėtingiausia suvokti, kad yra nepakeičiamas. „Nors tėvai iš anksto planuoja vaikų gimtadienius, tačiau negaliu numatyti atvejų, kai susergu, patiriu rimtų traumų sportuodamas ir negaliu atvykti. Tuomet jaučiuosi atsakingas, kad sugadinau jų šventę. Buvo toks atvejis, kai suplanavau važiuoti pas vaiką į ligoninę švęsti gimtadienio, tačiau sportuodamas persistengiau ir kritau ant galvos. Tada gulėdamas galvojau, kad labai prastai pasielgiau, negalėdamas atvažiuoti pas vaiką, laukiantį Žmogaus voro. Taip pat vieną kartą teko operuotis koją ir netikėtai turėjau atšaukti gimtadienį. Tada su tėvais sutarėme, kad su vaiku pabendrausiu nuotoliniu būdu. Tąkart padovanojau vaikui vaizdo įrašą, kuriame pasakiau, kad gelbėjau pasaulį ir atvažiuoti negalėjau. Niekada nesinori šeimai sugadinti šventės“, – apie tai, su kokiais iššūkiais ir nepatogumais susiduria savo veikloje, atskleidžia D. Tarulis.
 
Žmogaus voro paradoksas

„Pastebėjau, kad egzistuoja Žmogaus voro paradoksas. Kai atvykstu į gimtadienį puikiai pažįstamoje vaikui teritorijoje, kur manęs laukia mažieji, apsirengę Žmogaus voro kostiumais, šventės kaltininkas retkarčiais gerą pusvalandį prie manęs net neprieina. Tuomet pradedu žaisti su vaiko draugais, nes jie dažniausiai būna drąsesni. Pagaliau vaikas įsidrąsinęs prie manęs prieina, mes susibendraujame ir atsisveikinti būna labai sunku – išsiskyrimas neapsieina be ašarų. Nežinau, ar tokių jausmų kyla todėl, kad vaikui personažas pasirodo realistiškas, ar todėl, kad jis tą dieną patyrė daug emocijų. O kartais būna atvirkščiai – tėvai tikina, kad jų vaikas labai nedrąsus, tačiau man atėjus pasirodo visiškai kitaip“, – Žmogaus voro paradoksą aiškina pašnekovas.
 
Įsimintiniausi vizitai ir kuriozai

Paklausus, koks Žmogaus voro vizitas buvo įsimintiniausias, vyras teigia, kad smagiausia važiuoti ten, kur yra laukiamas. Vis dėlto jis išskiria susitikimą su mažuoju superherojaus gerbėju Ignu, kurį aprašė savo tinklaraštyje.
 
„Nuostabiam trejų metų Ignui gyvenimas nuo pat mažens siunčia nemažai išbandymų: ligos simptomai, silpnos akytės ir gyvybiškai reikalingi akinukai. Berniukas nemėgsta naujovių, todėl nauji dalykai jam baugūs ir nepatikimi. Tuo metu taip reikalingi akiniai buvo didžiausias priešas, su kuriuo berniukui susidraugauti niekaip nesisekė. Tėveliai su baime laukė dienos, kai ateis metas juos uždėti ir nešioti. Tačiau Ignas tikrai ne iš tų, kurie pasiduotų. Jis, kaip ir kiekvienas vaikas, turi mėgstamiausią superherojų – šį kartą tai buvo Žmogus voras. Mano širdis suvirpėjo sužinojus, kad galbūt aš, Žmogus voras, galėsiu padėti Ignui užsidėti akinukus ir pamatyti pasaulį. Išaušus susitikimo dienai, berniukas pasitiko mane nedrąsiu žvilgsniu iš už namo kampo. Stipriai įsikibęs į mamos ranką, nors ir nedrąsiai, bet smalsumo vedamas priėjo arčiau. Kartu išpakavome Žmogaus voro figūrėlę, o vėliau atėjo laikas pasimatuoti akinius. Tyliai į ausį Ignui papasakojau apie tai, kokią stebuklingą galią noriu jam suteikti ir kad šis galės matyti tokius dalykus, kurių paprastas žmogus nemato – su sąlyga, kad tai išliks pačia didžiausia paslaptimi, kuri turi likti tarp mūsų. Berniukas stovėjo lyg įbestas ir laukė savo supergalios. Po akimirkos, kai atsargiai uždėjau jam akinukus ir jis pažvelgė į mane, aš vos laikiausi – užplūdo neapsakomų emocijų banga“, – jautrų susitikimą su mažuoju prisimena D. Tarulis.
 
Jaunas vyras pripažįsta, kad susitinkant su mažaisiais Žmogaus voro gerbėjais pasitaiko ne tik už širdies griebiančių emocijų, bet ir linksmų kuriozų. „Kartą atvažiavau į šventę ir pamačiau vaiką, apsirengusį Betmenu. Jis visą laiką manęs klausinėjo apie šį herojų. Taip pat viename gimtadienyje mane pamatęs vaikas apsiverkė, o paklausus, kas nutiko, prasitarė, kad laukė Kakės Makės“, – smagiomis istorijomis iš Žmogaus voro gyvenimo dalijasi pašnekovas.
 
Su vaikais bendrauja kaip lygus su lygiu

„Niekada su vaikais nežaidžiu tik vaikiškai. Mėgstu užsiimti su jais kaip lygus su lygiu, nes tik tada jie pradeda į mane reaguoti, klausyti. Dešimties metų vaikas gal ir supranta, kad aš netikras, tačiau visada galiu palikti gerą įspūdį, draugiškumą ir šiltą bendravimą. Kiekvienas vaikas nori būti pripažintas suaugusiojo, tai jam didžiulis pasitenkinimas. Reikia suprasti, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, tad ir mano programa kinta pagal jų poreikius. Kartais nuvažiuoju susitikti su vaikais ir visi kartu dėliojame Žmogaus voro dėlionę. Juk ne visiems patinka lakstyti ir to daryti tikrai neverčiu. Bendrauju, improvizuoju, tačiau visada įvertinu ir vaiko poreikius“, – apie bendravimo subtilybes ir tai, kaip atranda kelią į vaikų širdis, pasakoja „Žmogusvoras.lt“ įkūrėjas.
 
Paklaustas, ar pavyksta sudominti visus vaikus, pašnekovas tikina, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. „100 proc. vaikų vis tiek nesudominsi – kiekvienas jų turi savo pasaulį ir gyvena taip, kaip nori. Vaikų nuomonės ir nuotaikos keičiasi kas sekundę. Tai suvokdamas džiaugiuosi, kai šventės pavyksta ir neliūdžiu, kai ne viskas einasi pagal planą“, – teigia D. Tarulis.
 
Išmoko į nišinę sritį žiūrėti plačiai

„Mėgstu eksperimentuoti ir tuomet analizuoti rezultatus. Tai man leidžia priimti atitinkamus sprendimus, kurie padeda tobulėti. Taip pat išmokau į savo nišinę sritį žiūrėti plačiai. Ateityje planuoju plėtoti Žmogaus voro skambučius vaikams, nes ne visi mažyliai, mylintys šį personažą, gyvena Lietuvoje. Taip pat ateities planuose – patobulinta internetinė parduotuvė. Kadangi viską darau pats, man smalsu sužinoti, kaip viskas veikia, o tai užtrunka nemažai laiko. Platforma yra, tereikia susirasti atitinkamų daiktų, kuriuos kartu su Žmogaus voro pasirodymu būtų galima padovanoti atvykstant pas vaiką“, – apie ateities tikslus ir vizijas kalba pašnekovas.
 
Socialiniai projektai padeda atrasti harmoniją

Nors pašnekovas itin veiklus žmogus, socialiniams projektams laiko taip pat atranda. „Man tai kainuoja vos valandą ar pusvalandį, tad nemanau, kad laikas yra problema. Kai atvykstu į gimtadienį Kauno klinikose, niekuomet neimu pinigų. Geriau, kad tėvai juos išleistų žaislams arba vaistams, reikalingiems vaikui. Kalbant apie patį jausmą darant socialinius projektus, vieną kartą pabandęs negali sustoti. Kiekvienas gyvenime turime turėti harmoniją ir man socialiniai projektai padeda ją išlaikyti“, – teigia D. Tarulis.
 
Linki daryti kitaip

Paklaustas, ko palinkėtų jauniesiems verslininkams ir kūrėjams, „Žmogusvoras.lt“ įkūrėjas atsako: „Linkiu visada daryti, kurti savo verslą kitaip. Žinoma, reikia rizikuoti, turėti idėjų, bet jeigu darai kažką kitaip, tai jau yra įdomu. Taip pat svarbu nebijoti kokybės – dauguma žmonių šiais laikais vertina kiekybę, pamiršdami kokybės svarbą ir naudą. Tačiau tai, kas yra kokybiška ir unikalu, visada atras savo auditoriją.“
 

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2018 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai