DRABUŽIUS SU MANDALOMIS KURIANTI PORA: „KAI NORI IR STENGIESI, VISKAS PAVYKSTA TARSI SAVAIME“ (#)

Loreta Lileikienė prieš 3 savaites Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 58 s.
Aistė ir Paulius Pipirai. Redijus Photography nuotr.
Apie antrus metus skaičiuojančio verslo pradžią „Samadhi“ įkūrėjai Aistė (27) ir Paulius Pipirai (26) pasakoja: „Vieną žiemą kilo noras perkelti savo piešinius ant marškinėlių, tai taip ir padarėme. Pagaminome kelis vienetus pažiūrėti, ar jie kam nors patiktų, ir įsikėlę į socialinį tinklą netrukus gavome pasiūlymą su savo drabužiais atvažiuoti prekiauti į festivalį. Nuo tada ir pradėjome aktyviau galvoti apie verslo plėtrą.“
 
Daugiau nei parduotuvė


Ši jauna pora, atidariusi internetinę drabužių su P. Pipiro pieštomis mandalomis parduotuvę, atskleidžia savo siekius: „Samadhi“ mums ne tik parduotuvė, tai yra ir platforma, kurioje dalijamės idėjomis, dalykais, kurie mus visapusiškai praturtina, padeda kelti gyvenimo kokybę, tapti sąmoningesniems. Dalijamės savo patirtimi, kaip vietoj pusėtino gyvenimo galima gyventi stebuklingą, visavertį ir laimingą gyvenimą.“

Neplanuotai ir patiems netikėtai įkurta parduotuvė po sėkmingai sau sukurtų drabužių bei nuolat girdimi komplimentai ragina eiti pirmyn. „Čia vienas iš bendrų projektų, kuriuose abu galime atsiskleisti. Pauliui patinka daryti tai, ką labiausiai mėgsta – piešti, o man – dalytis tuo, kuo abu gyvename“, – pasakoja A. Pipirienė.

Išsiskirti iš pilkos masės
 
Kūrybingai merginai besimokant Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje, nors čia ir sutiko išradingų ir spalvingų, iš pilkos masės išsiskiriančių asmenybių, įtilpti į rėmus vis viena nebuvo lengva. „Buvau iš tų, kurie mokosi nedaug, bet vienu ar kitu būdu pavykdavo gauti gerus pažymius, – šypsodamasi prisimena pašnekovė. – Tačiau kodėl 12 metų reikėjo mokytis dalykų, kurių gyvenime beveik neprireikia, aš vis dar nesuprantu. Mano nuomone, švietimo sistema yra pasenusi ir nevisapusiškai paruošia žmogų šiuolaikiniam pasauliui, todėl mokytis tenka jau po mokyklos.“
 
P. Pipiras, mokyklą baigęs Anglijoje, atvirai dalijasi savo patirtimi: „Lietuvoje mokyklos būčiau apskritai nebaigęs. Man mokykloje sekėsi labai prastai, buvau susidėjęs su žmonėmis, neturinčiais entuziazmo mokytis. Tad atsitiko taip, kad tėvai mane išsiuntė į Angliją 16 metų patį vieną, todėl ten jau teko susiimti ir baigti mokslus itin gerai.“
 
Sukosi mintis dirbti sau
 
Po kultūros vadybos studijų Vilniaus kolegijoje A. Pipirienė dirbo vadybininke menų studijoje, tačiau jau tuomet jos galvoje dažnai sukdavosi mintys, kad norėtų turėti savo verslą. „Pirma idėja buvo vegetariško maisto restoranas, todėl kurį laiką dirbau restorano padavėja, nes norėjau pamatyti, kaip viskas veikia toje srityje. Po kurio laiko supratau, kad jei ir atidarysiu savo restoraną, tai įvyks po penkerių ar dešimties metų, nes kol kas nenoriu būti prisirišusi prie vienos vietos“, – savo svarstymus už ir prieš pamena pašnekovė.
 
P. Pipiro patirtis kiek kitokia – dirbti jis pradėjo nuo 11 metų. „Tėvas mus, brolius, mokė, kaip uždirbti pinigus, tad kiekvieną vasarą darbuodavomės vaisių sandėliuose, juos rinkdavome, sverdavome, išvežiodavome“, – pasakoja jis, vėliau išvykęs studijuoti į Bornmuto universitetą Anglijoje. Baigęs mokslus, turėjo galimybę išbandyti daug naujų technologijų ir padirbėti su įvairiais projektais: svetainių, animacijos, mobiliųjų programėlių, žaidimų kūrimu ir t. t.

Perkelia pieštas iliustracijas ant daiktų

Pašnekovas, turėdamas kūrybinio polėkio, svarstė, kaip galėtų perkelti savo pieštas iliustracijas ant daiktų. Šis noras, vėliau virtęs verslo idėja, sutapo ir su asmeninio gyvenimo džiaugsmingais pokyčiais.

„Susitikome mes kaip veikėjai iš romantinių filmų – įsimylėjome vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. O po maždaug metų draugystės tapome ir verslo partneriais – pagaminome pirmuosius marškinėlius, – pažintį su Aiste šypsodamasis prisimena P. Pipiras, vertinantis jos vadybinius gebėjimus, padėjusius įgyvendinti kūrybines idėjas. – Augame kartu visais įmanomais būdais. Verslas – vienas iš jų. Esame draugai, mylimieji, šeima ir verslo partneriai, kurie vienas kitą puikiai papildo.“

Juodu paaiškina ir savo veiklos pavadinimo prasmę: „Samadhi – žodis iš sanskrito kalbos, kuris reiškia aukščiausią sąmonės būseną arba kitaip – nušvitimą. Tai mums labai geras priminimas, ko patys siekiame šiame gyvenime, o kartu perteikiame sąmoningumo žinutę visiems, kurie susiduria su mūsų kūryba. Į ją įdedame dalelę savo širdies ir žmonės tai jaučia. Mandalos – mūsų piešiniai, simbolizuojantys jungtį su beribe visata.“

Pritraukia pozityvumą ir įkvėpimą

Kūrybinga ir versli pora šiuo metu plečia drabužių asortimentą: patys siuva unikalaus dizaino sukneles moterims, džemperius vyrams, universalias kelnes bei įvairius marškinėlius. P. Pipiro teigimu, dabar pagalvojus, verslą pradėti nebuvo itin sunku: „Negatyvių, demotyvuojančių kalbų mes neklausome, tokių žmonių mūsų aplinkoje beveik nelikę. Jie iškrinta iš mūsų rato natūraliai ir pasilieka su kitais nepatenkintais žmonėmis. Mes stengiamės gyventi laimingą ir harmoningą gyvenimą, taigi tokius pat į savo gyvenimą ir pritraukiame: pozityvius, palaikančius, įkvepiančius.“
 
Pašnekovui pritaria ir žmona, kurią džiugina pats verslo kūrimo procesas: „Įdomu kurti, daryti savo klaidas, mokytis, tobulėti ir matyti rezultatus. Dabar mūsų drabužių jau galima įsigyti ne tik interneto svetainėje ar per vasaros festivalius, renginius ar muges, bet ir penkiose parduotuvėse trijuose Lietuvos miestuose. Ir tai tik pradžia.“
 
A. Pipirienė tarsi nusistebi: „Man pačiai netikėta, kad kai nori ir stengiesi, viskas pavyksta tarsi savaime.“

Pažinti save

Samadhi“ kūrėjai konkurencijos nesibaimina, nes ji, pasak pašnekovės, stipriausia populiariojoje rinkoje. „O mums svarbu sukurti ne populiarų, tačiau unikalų, savitą produktą. Be to, net ir populiarioje rinkoje kiekvienam autentiškam kūrėjui užteks vietos po saule“, – įsitikinusi ji.

Paklausta apie investicijas, skaičiuoja, kad pradžiai prireikė 5 tūkst. eurų, paskui suma padvigubėjo, tačiau šiuo metu jau galima sakyti, kad investicijos atsipirko. Beje, A. Pipirienė pripažįsta, kad sunkiausia neturint patirties nedaryti klaidų, kurios finansiškai neatsilieptų. Taip pat vienas kebliausių dalykų buvo išmokti tvarkyti buhalteriją.
 
Kuriantiesiems savo verslą P. Pipiras pataria pradėti dėti mažus žingsnelius didelių tikslų link, pasitikėti savo idėja ir negailėti pastangų bei energijos jai įgyvendinti. „Samadhi“ bendraįkūrėja prieš pradedant verslą palinkėtų skirti laiko savęs pažinimui: „Svarbu pažinti stipriąsias ir silpnąsias savo puses. Mano didžiausias darbas buvo padarytas dar verslui neprasidėjus: dirbau su savimi, savo baimėmis, skaičiau daug saviugdos literatūros, žiūrėjau sąmoningumą lavinančius ir įkvepiančius vaizdo įrašus, stebėjau sėkmingiausių žmonių istorijas. O didžiausias darbas buvo keisti savo klaidingas vidines nuostatas, mokytis paleisti įsitikimus, kurie mane stabdė ir neleido būti savimi bei iki galo išnaudoti turimo potencialo. Mano kelias buvo toks – pirmiausia pažinti save, visatos dėsnius. Dingo dvejonės, tapo nebesvarbu, ką pasakys kiti. Kai nebelieka vidinio pasipriešinimo, viskas ir einasi sklandžiai.“

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2018 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai