Paklausti, kokių gi profesijų žmonės galėtų dirbti teatre, veikiausiai daugelis vardytų: artistai, choreografai, režisieriai, vadovai, dirigentai, gal dar prisimintų grimuotojus. Vis dėlto įdomu pasisukioti teatro virtuvėje, pavaikščioti užkulisiuose ir rasti tikrų, niekam nežinomų talentų, menininkų iš didžiosios raidės.  Šie žmonės dirba mažose, įvairiausių medžiagų ir spalvotų karoliukų kupinose dirbtuvėlėse, kuria tikrus šedevrus, kuriuos vėliau galime pamatyti prasiskleidus teatro uždangai. Atverti tokio paslaptingo kambarėlio duris sutiko Nacionaliniame operos ir baleto teatre užaugusi, daugiau kaip dešimt metų su garsiais kostiumų dailininkais dirbanti menininkė, galvos apdangalų meistrė Jurga Ulevičiūtė.

„Neprisimenu, kada pirmą kartą pamačiau spektaklį. Tėtis, dirbdamas teatre, nuolat mane į juos vesdavosi. Pasodindavo ant mažos kėdutės užkulisiuose ir leisdavo žiūrėti, o man labai patikdavo: viską stebėdavau ir nuo pat vaikystės žinojau, kad dirbsiu tik teatre“, – teigia menininkė. Šiandien pašnekovė vienam spektak­liui sukuria apie šimtą įvairiausių galvos apdangalų, dirba su garsiais pasaulio kostiumų dailininkais ir svajoja apie patirtį užsienio teatruose.

– Kada pradėjote dirbti teatre?

– Nuo vaikystės buvau meniškos sielos žmogus. Tikriausiai galiu pasakyti „ačiū“ ne tik savo tėčiui, bet ir močiutei, kuri vedžiodavo mane po įvairias parodas ir galerijas. Taip labai susidomėjau menu: piešdavau, siūdavau, lipdydavau. Baigusi meno istorijos mokslus, teatre pradėjau dirbti kostiumininke. Pagrindinis mano darbas buvo tvarkyti artistų kostiumus, padėti jiems apsirengti ir persirengti spektaklio metu. Vėliau dirbau dekoracijų valdymo pulto operatore. Buvau atsakinga už visas žiūrovams matomas ir nematomas dekoracijas, jų keitimus. Kitaip tariant, kaip koks teatro dievas sėdėdavau virš scenos ir rankomis valdydavau spektaklį. Pabandžiau, išmokau ir užsinorėjau ko nors naujo, norėjau kurti. Taip atsidūriau čia – jau šeštus metus kuriu artistams galvos apdangalus ir papuošalus.

– Papasakokite, kaip vyksta jūsų darbas statant spektaklį?

– Kai statomas naujas spektaklis, pirmiausia su to spektaklio dailininku aptariame, kaip turi atrodyti artistų galvos apdangalai. Tuomet perkame ir pasiruošiame medžiagas, kurių brangumas priklauso nuo dailininko ir teatro vadovybės. Vidutiniškai vienam spektakliui reikia sukurti apie šimtą įvairiausių galvos apdangalų. Kaip greitai reikia juos paruošti, priklauso nuo numatytos premjeros datos. Šis sezonas kiek laisvesnis, o praeitą beveik kas porą mėnesių buvo premjeros. Privalėjome galvoti ne tik apie darbą, kurį jau baigėme, bet ir apie tą, kurį planuojame pradėti.

– Kokį brangiausią galvos apdangalą esate sukūrusi?

– Brangiausios ir dažnai itin daug darbo reikalaujančios – karūnėlės. Jos labai nedidelės, bet išties įspūdingos. Karūnėlės daromos iš „Swarovski“ kristalų, čekiško stiklo, perlų ir kitų brangių medžiagų. Kuo didesnė karūnėlė, tuo ir kaina didesnė. Neretai būna taip, kad karūnėlę ar kitą galvos apdangalą gaminame valandų valandas, dedame brangiausias medžiagas, o scenoje artistas su juo tik trumpai prabėga, tik minutę šmėsteli ir gal net ne visi žiūrovai spėja atkreipti į jį dėmesį. Bet tai ir yra teatras. Visas grožis susideda iš smulkmenų.

– Kiek ilgiausiai esate užtrukusi prie vieno galvos apdangalo?

– Jeigu kalbėčiau apie ilgiausią terminą, ko gero, prisiminčiau spektaklį „Mažasis princas“ ir didžiules, maždaug metro pločio ir aukščio, medžiotojų skrybėles. Jos padarytos iš metalinio tinklo, o į jį prikaišiota siaurų sukarpytų skudurėlių. Pirmiausia labai ilgai karpėme skudurėlius, o vėliau juos kaišiojome. Tą didžiulę stalo dydžio kepurę kūriau apie dvi savaites. Kad artistas išlaikytų, į jos vidų įdėjome statybinį šalmą. Iš viso buvo sukurtos keturios tokios skrybėlės.

– Su kokiais garsiais menininkais jums teko bendradarbiauti?

– Esame dirbę tiek su mūsų šalies, tiek su užsienio garsiais scenografijos ir kostiumų dailininkais. Bendradarbiaujame su Juozu Statkevičiumi, Nadežda Gultiajeva, Agne Kuzmickaite, Sandra Straukaite ir daugeliu kitų menininkų. Pats garsiausias dailininkas, su kuriuo teko dirbti, tikriausiai būtų Jungtinių Amerikos Valstijų kostiumų dailininkas Michailas Chemiakinas, mūsų teatre statęs trijų veiksmų baletą „Kopelija“.

– Ar būna taip, kad ir pats dailininkas nežino, kaip turi atrodyti galvos apdangalas?

– Taip, būna! Ir tai nutinka gana dažnai. Pavyzdžiui, statėme spektaklį „Karmen“ ir viskas, kas buvo mums pasakyta, tai, kad skrybėlaitės turi būti 6 dešimtmečio stiliaus. Visa kita kūrėme pačios. Ypač dažnai taip nutinka su užsienio dailininkais, nes jie atvyksta trumpam ir per tą laiką ne visada pavyksta suderinti. Yra dailininkų, su kuriais esi statęs ne vieną spektaklį ir juos puikiai pažįsti, pažįsti jų stilių, braižą, žinai pageidavimus, tada tiesiog leidi sau daugiau improvizuoti.

– Ar sunku įtikti garsiems pasaulio kostiumų dailininkams?

– Kartais garsūs ir visame pasaulyje žinomi kostiumų dailininkai būna kur kas kuklesni už palyginti mažai pasiekusį mūsų šalies menininką, kuris neretai laiko savo didele žvaigžde. Tai, žinoma, priklauso nuo žmogaus charakterio. Kai kurie žmonės yra labai tikslūs ir puikiai žino, ko nori, o kiti moka tiesiog garsiai kalbėti, bet nieko aiškaus nepasakyti. Būna tokių, kurie tik pasako, jog turi būti „gražu“ ir „įspūdinga“. Kartais nutinka taip, kad kuriame ir viską keičiame paskutinę minutę. Dažnai net iki pat premjeros nežinai, ką artistas užsidės ant galvos. Į generalinę repeticiją jis gali ateiti su vienu galvos apdangalu, o į premjerą, dailininkui staiga persigalvojus, su visai kitu. Pavyzdžiui, likus trims dienoms iki spektaklio „Ana Karenina“ premjeros, dailininkas sugalvojo, kad Anai trūksta dar vienos suknelės. Taigi ta suknelė buvo staigiai nupiešta ir per porą dienų pasiūta. O skrybėlaitę iš likusių atraižų siuvome pačią paskutinę dieną. Balerina Eglė Špokaitė likus vos kelioms minutėms iki baleto pradžios dar trypčiojo mūsų dirbtuvėlėje ir matavosi skrybėlaitę.

– Kas šiandien jums yra teatras?

– Atvirai kalbant, kas man šiandien yra teatras, dabar jau sunku pasakyti. Kai pradėjau dirbti, buvo vienaip, labai daug žmonių, tarp jų ir aš, dirbome iš idėjos, dėl meno. Dabar viskas iš esmės pasikeitė. Deja, vis mažiau ir mažiau žmonių dirba iš idėjos. O kai iš meno pradedama daryti komercija, kad ir kaip būtų gaila, pats menas ir meną kuriantis žmogus yra visiškai nuvertinami. Tokiu būdu ne tik kad nėra materialinės motyvacijos, bet nebelieka ir itin svarbios moralinės. To senojo teatro, galiu pasakyti, nebėra.

– O kuo labiausiai žavi šis darbas?

– Man labai įdomu kurti scenai. Įdomu todėl, kad galiu išlieti visą savo fantaziją, nebijoti didumo, masės ir to, ko gyvenime ant galvos nelabai užsidėtum. Mane be galo žavi tas gražus rezultatas. Pavyzdžiui, kad ir dabar… Kuriame galvos apdangalus baletui „Žydrasis Dunojus“. Siuvame ir cilindrus, ir skrybėlaites, ir šiaudines, ir kareiviškas, ir rytietiško stiliaus kepures. Kitas spektaklis – vėl kita stilistika ir vėl atviras kelias tavo kūrybai. Darbas tikrai nenuobodus.

– Ko palinkėtumėte sau profesinėje srityje?

– Tikriausiai palinkėčiau naujų atradimų. Nenoriu visiškai išsisemti, noriu mokytis, noriu naujovių. Galbūt tai nuskambės labai žemiškai ir techniškai, bet, žiūrint į patį mūsų darbo procesą, pasaulis tobulėja, atsiranda įvairiausių technologijų, modernėja gamybos procesai, o mes vis dar turime tas pačias siuvimo mašinas ir iki mūsų, rodos, niekas neateina. Labai norėčiau pasisvečiuoti užsienio teatruose, pasižiūrėti, ką jie turi, kaip dirba. Žmogui nuolat reikia mokytis, o tam, kad mokytumeisi, turi ką nors naujo pačiupinėti, pamatyti, atrasti ir sukurti.