KAI IMIESI VEIKLOS, DAUG KAS ĮVYKSTA SAVAIME! (#)

Gintaras Gimžauskas prieš 3 metus
Tadas, Jovita ir jos brolis Eivydas (iš kairės į dešinę), kuris taip pat ženkliai prisideda prie bendrovės "Jovila" sėkmės. Asmeninio albumo nuotr.
Jaunų žmonių migracijos į didmiesčius tendencija yra nuolat aptarinėjama, nes Lietuvos miestelių populiacija nuolat mažėja. O ten liekantys gyventi neretai vadinami nevykėliais, kurie nesugebėjo įsitvirtinti kitur, todėl grįžo pas savo tėvus. Tačiau mergina iš Juodkrantės įrodė, kad būti lydimam sėkmės nebūtinai reiškia gyvenimą sostinėje ir darbą didelėje kompanijoje.

Jovita Kauneckytė-Šeškauskienė jau nuo pat mažens žinojo, ką reiškia dirbti šeimos labui. Dar 1991-aisiais ji padėjo tėvams tvarkytis Juodkrantėje šalia namų atidarytoje užeigoje „Žuvelė“.

„Tuomet buvau dar gana maža, todėl nelabai ką teprisimenu. Žinau, kad tėvai susidūrė su kažkokiais sunkumais ir buvo priversti uždaryti užeigą“, – pasakojo Jovita.
Anot jos, noras vėl atidaryti savo restoranėlį tapo tarsi bendra šeimos svajone. Tačiau jai nebuvo lemta išsipildyti greitai. Reikalai teigiama linkme pasisuko Jovitai pradėjus studijuoti Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete.

„Prisimenu, kad pirmame kurse gavome užduotį parašyti verslo planą. Užduotį atlikau su malonumu. O smagiausia, kad 2004 m. ji virto realybe – individualiąja įmone „Jovila“. Iš pradžių ji rūpinosi klientų paieška Neringos žvejams, kurie savo laiveliais plukdo žmones Kuršių mariomis. Dabar „Jovilos“ veiklos spektras yra gerokai išsiplėtęs ir tai jau yra UAB“, – sako 27-erių verslininkė.

Ji teigia iš pradžių pasikliovusi savo žiniomis, kurias gavo universitete, ir „Jovilos“ reikalus tvarkė pati. Tačiau vėliau atsirado gerokai daugiau darbų, todėl teko susirasti pagalbininkų. Pavyzdžiui, buhalterę.

Nieko nuostabaus, kad veiklos Jovitai netrūko. Jau po metų nuo individualiosios įmonės įkūrimo buvo nutarta atgaivinti „Žuvelę“. Su nedidele Studijų fondo parama merginai pavyko įgyvendinti jų šeimos svajonę.

„Pirmieji metai buvo nelengvi. Neturėjome leidimų naudoti normalius indus, todėl vertėmės su vienkartiniais. Be to, turėjome vos 5 patiekalus ir visi jie buvo iš žuvies. Dėl tokio mūsų pasirinkimo sulaukėme nemažai kritikos. Buvo sakančių, kad mes tiesiog neišgyvensime ir greitai teks vėl užverti duris. Kaip laikas parodė – mes pasirinkome teisingai. Klientai ypač palankiai įvertino mūsų patiekalus. Pirmaisiais metais nuolatiniai klientai net atsinešdavo savo stalo įrankius, lėkštes ir palikdavo juos pas mus, kad galėtų pasinaudoti jais atėję kitą kartą“, – prisiminė Jovita.

„Žuvelė“ greitai tapo lankoma ir mėgstama Juodkrantės svečių. Bet tai nebuvo paskutinė stotelė. Greitai verslininkės akiratyje atsidūrė burlaivis „Kogas“, pastatytas Lietuvoje 2005 m. vokiečių filmo apie piratą Klausą Štiortebekerį filmavimui.

„2005 m. Klaipėdoje ir Neringoje vyko filmavimai, kuriuose buvo naudojamas „Kogas“. Sužinoję apie jį, iškart supratome, kad jis būtų puiki Juodkrantės detalė ir geras verslo papildymas. Nors iš pradžių laivo statytojai atsisakė jį mums parduoti už siūlomą kainą, po metų visgi priėmė mūsų pasiūlymą ir „Kogas“ už 150 000 Lt atkeliavo pas mus“, – atskleidė Jovita ir čia pat pridūrė, kad pinigai buvo skolinti iš banko, o ne uždirbti „Žuvelėje“.

Tiesa, investicijos į šį projektą buvo gerokai didesnės nei laivo kaina. Ypač daug lėšų pareikalavo burlaivio įrengimas. Kainą iškėlė nestandartinių sprendimų poreikis, prie kurių paieškos bei kūrimo prisidėjo Jovitos vyras Tadas. „Iš pradžių mano vyras pagelbėdavo rinkodaros klausimais, bet „Kogas“ viską pakeitė. Tadas rūpinosi jo pargabenimu, įrengimu ir kitais darbais. Vėliau jis tapo „Žuvelės“ ir „Kogo“ tiekimo, o dar po kiek laiko ir gamybos vadovu“, – paaiškino pašnekovė.

Dabar Jovita ir Tadas yra neišskiriama komanda. Ar netrukdo darbas asmeniniams santykiams?
Pasak verslininkės, prireikė laiko, kol jie išmoko atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo. Tačiau dabar ji yra labai laiminga, kad gali plėtoti šeimos verslą.

„Bene didžiausias šeimos verslo pranašumas – su tavimi dirbantys žmonės. Tu jais tiesiog negali nepasitikėti, tu gerai pažįsti juos ir tai labai padeda dirbant“, – aiškino Jovita.
Paklausta, ar visada troško būti verslininkė, mergina atsakė, kad tokio tikslo nebuvo. Jos teigimu, dar studijuodama dirbo ir samdomą darbą.

„Nors jau turėjau verslą, jis buvo sezoninis, todėl atsiradus progai dirbau kitoje bendrovėje. Visgi dėl vieno dalyko visada buvau tikra – anksčiau ar vėliau tikrai grįšiu į Juodkrantę“, – tvirtino Jovita. Sezoniškumas niekur nedingo ir dabar. „Žuvelė“ ir „Kogas“ veikia tik vasaros metu. Sezono pradžia paprastai būna gegužės viduryje. Šie metai irgi nėra išimtis. Tiesa, burlaivis praeitą rudenį nukentėjo nuo audros, todėl renovuojamas. Tačiau, pasak Jovitos, tai išeis į gera, nes yra proga atnaujinti „Kogą“ ir padaryti jį dar patrauklesnį svečiams.

O kol kas paskutinis akcentas, kuris padeda išvengti didelio sezoniškumo poveikio Jovitos šeimos verslui, yra 2010 m. Klaipėdoje duris atvėręs restoranas „TaiFun“. Įkvėpimą atidaryti tokią užeigą verslininkė atrado kelionių į Pietryčių Aziją metu. Ten, beje, Jovita su Tadu keliauja jau ketvirtą žiemą iš eilės ir ketina tęsti šią tradiciją. 

Verslas, šeima, kelionės. Ko daugiau galima norėti? Atrodo, kad Jovitai gana lengvai sekėsi kurti šią idilę, kurioje dabar gyvena. Tačiau, jos teigimu, taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Būna ir nesutarimų, ir sunkumų, tačiau siekiant tikslo svarbu žinoti, ko nori iš tiesų. To palinkėčiau visiems. Ypač tiems, kas dar nenusprendė, ar nori imtis verslo. Juk ne visiems verslas tinka ir patinka. Galima puikiai realizuoti savo gebėjimus ir būnant samdomu darbuotoju. Bet jei jau mintys apie verslą kirba – reikia tikslo link eiti drąsiai ir užtikrintai, nes pradėjus veikti atrodo, kad daug kas įvyksta savaime“, – išvadą padarė J. Kauneckytė-Šeškauskienė.

blog comments powered by Disqus
© 2011 bzn start. Visos teisės saugomos.