Į neseniai vykusią Pasaulio lietuvių ekonomikos konferenciją (PLEF) susirinko lietuviai iš viso pasaulio. Kai kurie jų yra antros ar trečios kartos emigrantai, lietuviškai jau, deja, nebesuprantantys, bet vis tiek save laikantys lietuviais ir norintys šaliai atiduoti savo duoklę. PLEF metu kalbėta tiek apie galimybes, tiek apie iššūkius. Nepamiršti ir pavojai. Pasiruošti grėsmei galima tik gerai ją išanalizavus. Tuo buvo įsitikinęs konferencijos svečias iš Jungtinės Karalystės Markas Gaskellas. „Equity and Grant“ įkūrėjas ir vadovas puikiai išmano Rytų ir Vidurio Europos šalių ekonomiką, jis Lietuvą lygino su Jungtinės Karalystės kaimyne, lietuvių emigrantų taip pamėgta Airija bei ragino nekartoti jos padarytų klaidų.

Lygina su Airija

M. Gaskellas gyrė Lietuvą kaip šalį, kuri per du nepriklausomybės dešimtmečius padarė didžiulę pažangą. Pasak pranešėjo, nors Lietuvos istorinė patirtis sunki, būta ekonomikos krizės, socialinių problemų, jos ekonomika vis tiek yra viena sparčiausiai augančių visoje Europos Sąjungoje, todėl tai labai patraukli šalis užsienio investuotojams.

Narystės ES pradžioje viešojoje erdvėje labai dažnai save lygindavome su Airija. M. Gaskellas tokiam palyginimui akivaizdžiai pritaria. Pasak jo, Lietuva labai panaši į Airiją XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tada Airija irgi kentė nuo didelės emigracijos, gana didelio nedarbo procento. Tačiau su ES pagalba šalies ekonomika pradėjo sparčiai kilti. Iki pat 2007 m. ekonomikos krizės šalies BVP kasmet paaugdavo apie 6 procentus. Airijai pavyko pritraukti daug investicijų iš užsienio. Gyvenimo lygis kilo.

Reikia surasti prekių ženklus, produktus, kurie būtų pasaulyje akimirksniu atpažįstami kaip lietuviški. Toks žinomumas yra puikus pagrindas, ant kurio galima auginti visą šalies ekonomiką.

M. Gaskellas

Vis dėlto šis augimas buvo šiek tiek apgaulingas. Šalies išlaidos labai stipriai išaugo. Ir valstybė, ir žmonės labai drąsiai imdavo paskolas. Ekonomika tapo net per daug priklausoma nuo užsienio investicijų, o vietinis verslas puolė į savotišką stagnaciją. Nieko keista, kad krizė Airijai kirto labai skaudžiai. Nepamatuotai didelės valstybės ir žmonių išlaidos išderino šalies ekonomiką. Paaiškėjo, kad Airijos ekonomika buvo pagrįsta skolintais pinigais. Kai juos kažkas panorėjo atgauti, burbulas sprogo.

Ką galime daryti kitaip?

M. Gaskellas teigia, kad Lietuvai reikėtų žvelgti į tolesnę ateities perspektyvą. Mums reikia galvoti ne tik apie 2015-uosius ar 2016-uosius, bet ir apie 2020 metus. Kaip tada atrodys ES? Dabar Lietuva gali pritraukti užsienio bendroves, pasiūlydama joms geresnes sąnaudas. Tačiau ši galimybė yra laikina. Prie ES jau senokai siekia prisijungti Turkija, Balkanų šalys. Šalia mindžikuoja ir Ukraina. Visos šios šalys galės pasiūlyti dar pigesnę darbo jėgą. Todėl Lietuvai būtina atrasti kitą savo išskirtinumą. Lietuva, anot pranešėjo, turėtų kurti savo žiniomis grįstą ekonomiką. Tai reiškia, kad verslas turi daug glaudžiau dirbti su švietimo sistema ir ieškoti būdų, kaip Lietuvos verslą padaryti kuo inovatyvesnį.

Kitas svarbus aspektas – per daug nepasikliauti užsienio investicijomis. Taip, jos labai svarbios. Tačiau labai svarbus ir vietinis verslas. Lietuvai, anot M. Gaskello, dabar labai svarbu sukurti tvirtą identitetą. Tam reikia surasti prekių ženklus, produktus, kurie būtų pasaulyje akimirksniu atpažįstami kaip lietuviški. Toks žinomumas yra puikus pagrindas, ant kurio galima auginti visą šalies ekonomiką.

M. Gaskellas perspėja ir apie pavojų visą šalies kapitalą sukaupti viename ir dviejuose miestuose. Taip, Vilnius yra sostinė ir natūralu, kad čia sutelktas ekonominis šalies gyvenimas, bet būtų pražūtinga užmiršti kitus regionus. Koncentruojamasis modelis yra labai neveiksmingas. Kapitalą būtina išplėsti po visą šalį. ES finansavimo programos tai leistų padaryti, todėl M. Gaskellas skatina šia parama pasinaudoti iki paskutinio cento. Geriau jau tuos pinigus panaudoti menkaverčiams projektams, bet vis tiek įtraukti juos į šalies ekonomiką, negu paleisti tokias sumas vėjais, įsitikinęs M. Gaskellas.