Pokalbiai dėl darbo kandidatams dažnai sukelia daug streso ir jaudulio. Kokių klaidų daro kandidatai eidami į darbo pokalbį, kaip tinkamai pasiruošti tokiam pokalbiui ir kaip valdyti kylantį jaudulį, aptarėme su atrankų specialiste, „Alisa Management Laboratory“ partnere dr. Alisa Miniotaite.

Dažniausios klaidos ruošiantis pokalbiui dėl darbo

„Didžiausia klaida, kalbant apie pasiruošimą pokalbiui dėl darbo, – tai nepasiruošti“, – įsitikinusi dr. A. Miniotaitė. Pašnekovė pasakoja, kad ruošiantis tokiam pokalbiui svarbiausia suprasti, ko pats iš tiesų nori, kokio darbo ieškai. Tuomet kuo daugiau sužinoti apie įmonę ir pareigybę, į kurią taikoma, apgalvoti, kokios kompetencijos tai pareigybei yra svarbiausios, kokias stipriąsias savybes bei įgūdžius kandidatui vertėtų pabrėžti. Be to, atrankų specialistė atkreipia dėmesį, kad svarbu, kas vykdo pokalbį dėl darbo, nes agentūrų darbuotojų, personalo vadovų ir skyrių vadovų, akcininkų interesai pokalbio metu gali skirtis, o tai lemia pokalbio su kandidatu eigą ir baigtį. „Alisa Management Laboratory“ partnerė dr. A. Miniotaitė kandidatams pataria nusiteikti pozityviam pokalbiui ir būti savimi, nes persistengti tiesiog neverta.

Klausimai kandidatams ir darbdaviui

„Vykdant atranką daugiausia klausimų skiriama aptarti kandidato stipriausioms ir tobulintinoms savybėms, motyvacijai bei sukauptai patirčiai: kur dirbo, kodėl išėjo, kokias problemas sprendė, ką tai davė pačiam kandidatui“, – vardija dr. A. Miniotaitė. Pašnekovė pabrėžia, kad tai yra svarbūs klausimai ir jiems reikia skirti laiko bei tinkamai pasiruošti. Klausimų potencialiam darbdaviui skaičių, pasak pašnekovės, dažniausiai lemia tai, kieno iniciatyva vyksta pokalbis. „Jei kandidatas yra „sumedžiotas“, jis klausimų užduoda daugiau, nes nori išsiaiškinti, koks yra pasiūlymas ir ar verta gaišti laiką“, – teigia atrankų specialistė. Kita vertus, jei kandidatas inicijavo pokalbį siųsdamas savo CV pagal skelbimą, o vėliau buvo pakviestas, situacija kiek kitokia. Dažniausiai pirmojo pokalbio metu toks kandidatas neužduoda daug klausimų apie būsimą darbą. Tačiau vėliau, perėjus į antrą ar trečią etapą, klausimų būna daugiau ir, žinoma, jie visi yra reikalingi.

 

„Kartais juntama, kad kandidatas jaučia pareigą užduoti klausimą. Mano nuomone, pirmojo pokalbio metu tokios pareigos nėra, jei įmonė išsamiai išdėstė pasiūlymą ir kandidatui viskas yra aišku.“

A. Miniotaitė.

 

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad klausimų, užduodamų potencialiam darbdaviui, skaičių taip pat lemia pareigų pozicija. Jei tai žemesnė pozicija, galima teirautis apie darbo pobūdį, reikalingas kompetencijas. Jei aukštesnė, tuomet informacija labiau susijusi su įmonės verslu: kaip vykdo pardavimus, verslo plėtrą, kokia šiuo metu situacija, kokie kandidato lūkesčiai – kokį pokytį jis turėtų sukurti, kokias verslo problemas išspręsti.

„Alisa Management Laboratory“ partnerė įsitikinusi, kad svarbu, jog potencialiam darbdaviui užduodami klausimai kiltų natūraliai. „Kartais juntama, kad kandidatas jaučia pareigą užduoti klausimą. Mano nuomone, pirmojo pokalbio metu tokios pareigos nėra, jei įmonė išsamiai išdėstė pasiūlymą ir kandidatui viskas yra aišku“, – sako A. Miniotaitė.

Jaudulio įveikimas

Pasak pašnekovės, jaudulys prieš pokalbį dėl darbo yra natūralus, nes kandidatui tai svarbus susitikimas. Įveikti jaudulį padeda pasiruošimas, apgalvojimas, kaip pristatysime savo gerąsias savybes, atsakysime į sudėtingus klausimus. „Alisa Management Laboratory“ partnerė atkreipia dėmesį, kad šio susitikimo metu abi pusės siekia sėkmės – viena pusė siekia surasti tinkamą kandidatą, o kita pusė – gauti gerą darbą. Taigi bendradarbiavimas išties gali įvykti. „Niekas nesiekia sudirbti kandidato, o tik daugiau apie jį sužinoti ir jam padėti pasirinkti,“ – sako dr. A. Miniotaitė.

Atrankų specialistė įsitikinusi, kad susitikimo metu svarbu turėti energijos, o bandydami įveikti savo jaudulį, ją paprasčiausiai išeikvojame. Pašnekovė pataria tiesiog leisti įvykiams įvykti, nes viskas bus taip, kaip ir turi būti. „Linkiu žinoti, kokio darbo norite, ir eiti pasitikti savo sėkmės“, – užbaigia dr. A. Miniotaitė.