Praktika, kai „kuriu, nes noriu pritraukti investiciją“, pasitaiko pernelyg dažnai. Tačiau net ir Silicio slėnyje daugiau nei pusė startuolių kuria dėl investicijų. Iš dalies tai primena europinių pinigų įsisavinimo taktiką, kurią, deja, labai dažnai matome aplinkui: iš pradžių sužinoma apie galimybę gauti finansavimą, tik paskui pradedama svarstyti apie produktą, kuris atitiktų kriterijus ir leistų įsisavinti paramą. Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas Ilja Laurs teigia, kad tai yra apverstas verslo modelis, kurio taikymas kelia abejonių.

 

Investuotojas vertina pragmatiškai

Kad privatūs pinigai yra lengvai skiriami, tėra mitas. I. Laurs tikina, kad taip toli gražu nėra. „Investuotojas žiūri labai pragmatiškai, vertina, ar tikrai įmanoma investicijų grąža ir saugumas. Kiekvienam investuotojui tai yra du svarbiausi parametrai. Jeigu jūsų tikslas pritraukti ir įsisavinti investiciją, o ne sukurti produktą, patarčiau negaišti laiko. Našumo prasme pinigų įsisavinimo mechanizmas neveikia“, – teigia jis.

Investicijų dydžio formulė

Paklaustas, kaip žinoti, kokių investicijų gali tikėtis startuolis, I. Laurs sako, kad formulė nėra labai sudėtinga.

„Investuotojas nenoriai investuos daugiau pinigų, negu šiuo metu yra vertas verslas. Arba tiek, kiek į startuolį yra investuota pačių įkūrėjų. Tai nebūtinai reiškia, kad įkūrėjas pats turi investuoti pinigus. Jis gali investuoti savo laiką. Pavyzdžiui, turime situaciją, kai įkūrėjas jau yra investavęs į startuolį metus savo darbo, kuris turi apčiuopiamų rezultatų. Taigi jau galima objektyviai įvertinti, kad tai nėra tik deklaruojami metai darbo. Tuomet galime skaičiuoti. Jeigu sutiksime, kad įkūrėjų atlyginimas Lietuvoje yra 50 tūkst. eurų per metus, vadinasi, gali būti pripažįstama, kad pats įkūrėjas yra investavęs į startuolį 50 tūkst. eurų. Tokiu atveju investuotojas gali sutikti duoti dar 50 tūkst. ir pretenduoti į pusę verslo, – dėsto pašnekovas. – Bet investuotojas nenorės investuoti 51 tūkst. eurų. Tai reikštų, kad investicijų dalis, palyginti su verslo verte, yra didesnė. Tuomet persiverstų formulė: startuolis taptų samdomu darbuotoju verslo, kurio savininkas yra investuotojas. Investuotojas to nenori. Jis nori likti pasyviąja startuolio dalimi ir tiesiog stebėti, kas vyksta.“

I. Laurs atkreipia dėmesį, kad šitaip galima įvertinti ir būsimą verslininko įsipareigojimą. Tarkime, kad įkūrėjas jau yra paskyręs pusę metų savo verslui, o tai prilygsta 25 tūkst. eurų. Jis investuotojui gali pasižadėti ir prisiimti įsipareigojimą investuoti dar pusę metų savo laiko. Tuomet įkūrėjo metinės investicijos sieks jau 50 tūkst. eurų. Tokiu atveju, pašnekovo teigimu, vėlgi investuotojo galima prašyti 50 tūkst. eurų. Įkūrėjas tarsi investuoja savo būsimą darbą ir sandorio su investuotoju svoris tuomet tampa panašus.

Garsus investuotojas taip pat priduria, kad tokia formulė galioja bet kokiu lygiu, nesvarbu, ar investuotojo prašoma 10 tūkst., 100 tūkst. ar 10 milijonų. Jis tikina, kad visais atvejais bus laikomasi panašaus principo: investuotojas norės įvertinti, ką įkūrėjas jau investavo, kiek šiuo metu yra sukurta, kokie galimi įsipareigojimai. Susumavus ir išvertus įkūrėjų indėlį pinigine išraiška, galima tai laikyti atskaitos tašku, kiek investicijų yra realu pritraukti.

Pradžioje verslas negali brangiai kainuoti

 

„Kuo anksčiau įleidi investuotoją, tuo pigiau parduodi kiekvieną savo įmonės gabaliuką.“

I. Laurs.

 

Pašnekovas pastebi, kad jaunas verslas iš principo negali brangiai kainuoti. „Kuo anksčiau įleidi investuotoją, tuo pigiau parduodi kiekvieną savo įmonės gabaliuką. Tad, žiūrint iš startuolio pozicijos, vertėtų pritraukti tik tiek pinigų, kiek reikia minimaliai. Jeigu verslui reikia 100 eurų, tuomet ir kreipkitės į investuotoją tik 100 eurų. Klaidinga manyti, kad kuo didesnę sumą startuoliai deklaruoja pritraukę, tuo yra teisingiau ar svarbiau. Jeigu reikia 1 mln., nėra jokių priežasčių palyginti pigiai parduoti įmonės nuosavybės už 5 mln.“, – komentuoja I. Laurs.

Neinvestuos į tarpininko grandį

Investuotojas priduria, kad, vertinant investicijų poreikį, dažnai atsiranda pagunda sprendimus pirkti iš šalies – bendradarbiauti su konsultacine, rinkodaros ar programavimo paslaugas teikiančia bendrove. Tuomet susumuojami visi išorinių paslaugų komerciniai pasiūlymai ir kreipiamasi į investuotojus, siekiant gauti atitinkamą sumą.

„Toks principas neveikia. Kiekvienas profesionalus investuotojas atmes tokį prašymą. Čia, investuotojų požiūriu, atgrasūs yra keli dalykai. Pirmas – supratimas, kad įmonė pati nekuria produkto, o tik perperka ir yra tarpininkė. Antras momentas – pirkti sprendimai dažnai neturi jokio tęstinumo. Tas, kuris sukūrė produktą, pardavęs apie jį pamiršta, o toks dalykas kaip užbaigtas produktas neegzistuoja. Tai yra nuolatinis procesas. Šiandien – pirma produkto versija, rytoj – patobulinta produkto versija, atsižvelgiant į pirmos versijos klaidas. Dėl šios priežasties investuotojas sieks investuoti į įmonę, kuri visas reikalingas kompetencijas turi viduje, o ne perperka. Ir statistika, ir patirtis rodo, kad tokia konfigūracija, kai investuojama į reikalingų kompetencijų turinčią komandą, yra gyvybingiausia. Daugeliui verslų geriausia kompetencijų kombinacija – programuotojas, rinkodaros specialistas ir pardavimų specialistas“, – pasakoja „Nextury Ventures“ įkūrėjas.

Kai komanda turi visas kompetencijas, tuomet ir produkto kokybė pasidaro kitokia, nes žmonės dirba sau. Kartu užtikrinamas ir kūrimo proceso tęstinumas.