SAVAMOKSLĖS DIDŽIOSIOS DEGUSTUOTOJOS (#)

Povilas Sabaliauskas prieš 5 metus Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 16 s.
Laura ir Rimantė Asmeninio albumo nuotr.
Tardamasis dėl pokalbio su tinklaraščio „Savas bliūdas“, publikuojančio restoranų recenzijas, įkūrėjomis vis svarsčiau, kur jos pasiūlys susitikti. Galiausiai kalbėjomes ukrainietiškame restorane „Leleko“, kuris įsikūręs visai šalia Seimo. Laura valgė koldūnus (kaip vėliau prisipažino, patį mėgstamiausią patiekalą, kurį visur ragauja), o Rimantė barščius ir įdarytą papriką. Aš vis svarsčiau, ar per pokalbį vyksta ir vertinimo procesas. Ko gero, taip. O tuo metu pasikalbėjome apie merginų pažintį, „Savo bliūdo“ pradžią ir lietuvių valgymo įpročius.

Nuo darbo pietų iki tinklaraščio
„Savo bliūdo“ autorės – draugės Laura, Rimantė ir Guoda. Kadaise jos buvo bendradarbės. Būtent tuomet ir kilo idėja sukurti tinklaraštį, kuriame vertinamos viešojo maitinimo įstaigos. Apie pažintį ir „Savo bliūdo“ užuomazgas merginos kalba linksmai ir su humoru.

„Iš pradžių buvo neapykanta... – paklaustus, ar prieš pradėjus rašyti jau būta draugytės, nusijuokia Laura. – Mes susipažinome darbe. Taip jau atsitiko, kad jis buvo Didžiojoje gatvėje. Vietų, kur būtų galima išeiti papietauti, – įvairiausių. Vienoje vietoje ilgainiui atsibosta, tad vis ieškodavome naujų. Kai jų jau aplankai daug ir vis valgai dienos pietus, norom nenorom pradedi vertinti. Taip sėdėdamos prie stalo pradėjome juokauti, kad dabar esame didžiosios degustuotojos.

Juokavome kokius pusę metų, kol neiškentusi vieną vakarą sukūriau tą tinklaraštį. Viskas vyko labai natūraliai, be jokių terminų ir štai jau beveik treji metai.“
Laura sako, kad su rašymu iki tol jau buvo susipažinusi, nes kurį laiką dirbo žurnaliste, o dabar – ryšių su visuomene srityje.

Rimantei tai buvo nauja patirtis. „Man tai buvo gana nauja. Prieš tai buvau rašiusi darbus tik universitete. Lengvo, neakademinio turinio rašymas buvo naujiena. Iš pradžių Laura taisydavo, nes vis tiek mūsų didžiausia specialistė. Aš vis suveldavau ką nors nesuprantamo. Laura taisydavo ir klausdavo, ką noriu pasakyti. Ilgainiui įpratau ir dabar jau Laurai taisyti nieko neduodu“, – pasakojo Rimantė.

Iš pradžių „Savas bliūdas“ buvo skaitomas draugų ir pažįstamų, bet pamažu atsirado eilinių skaitytojų. Laura gerai atsimena tą akimirką, kai suprato, kad tinklaraščio auditorija kaip reikiant išaugo.

„Pirmieji skaitytojai ir vertintojai buvo draugai. Jie ir sakydavo, kad kažkas įdomu arba neįdomu. Viskas po truputį pradėjo rutuliotis. Matyt, irgi per draugus. Ištiko šokas, kai po pusmečio gavome laišką, kuriame mergina, planuojanti savo vestuves, prašė rekomenduoti kokią nors vietą. Tuomet pirmą kartą supratau, kad kažkas ne tik skaito, bet ir pasitiki. Atsirado atsakomybė plačiau žiūrėti į kai kuriuos dalykus“, – prisiminė ji.

Lietuviui per pietus reikia trijų patiekalų
Merginos džiaugiasi, kad lietuviai vis daugiau keliauja ir pamato vis įvairesnių restoranų užsienyje. Būtent taip keičiama restoranų kultūra. Vieni pamatytas idėjas bando pritaikyti čia, o kiti atidžiau renkasi vietas, į kurias eina pavalgyti, ir patiekalams kelia didesnius reikalavimus. Tiesa, taip beeksportuojant idėjas prisigaudoma ir madų.

„Buvo juk nereali vyninių mada. Jos būdavo ant kiekvieno kampo ir visi penktadieniais ar šeštadieniais eidavo gerti pigiausio vyno iš statinės. Lyg turėtume jį gerti kažkaip sofistifikuotai ir jaustis lyg prancūzai prie Senos. Tai yra nesąmonė. Toks vynas prisigėrimui, o ne atsigėrimui.

Vyninių mada jau praėjo ir prasideda aludžių. Visi staiga pradėjo vertinti alų. Aišku, jokio lietuviško. Tik belgiškas ir koks „Guinness“, – šyptelėjo Rimantė.
Anot jos, lietuvių valgymo įpročiai šiek tiek skiriasi nuo vakariečių. Mes mėgstame pavalgyti sočiai. Štai kodėl ir greitąjį maistą paprastai ignoruojame.

„Lietuviai mėgsta per pietus atsisėsti prie stalo ir gauti tris patiekalus. Tokia yra mūsų kultūra. Jeigu nuvažiuoji į Vakarų Europą, pamatai, kad pietums žmonės ten valgo sumuštinius. Visi – nuo darbininko iki direktoriaus. Jiems tai neatrodo vargdienių maistas. Pas mus sumuštinių valgymo kultūros nėra. Normalių sumuštinių parduotuvių irgi nėra“, – sakė Rimantė.

Įsipareigojimais nesusisaisto
Merginos prisipažino lengvai pasiskirsčiusios sritis, apie kurias rašo. Jų skonis gana aiškiai skiriasi, tad atitinkamai susiformuoja ir rašinių temos. „Tarakonų turbūt paragaučiau, tik ilgai stovėčiau ir žiūrėčiau į juos, nes šiaip bijau vabalų... Nesame didelės ekstremalės, bet mūsų komandoje kažkaip savaime įvyko pasiskirstymas. Guoda yra vyno ekspertė ir subtilesnių patiekalų žinovė. Rimantė domisi kulinarija, tad jai labai įdomios viso ko sudėtinės dalys“, – teigė Laura.

Kolegei pritarė ir Rimantė: „Manau, mes apimame platų spektrą ir pomėgius. Guoda, tarkime, daugiausia keliauja ir yra ragavusi daugiau egzotiškų patiekalų. Aš labai nemėgstu jūrų gėrybių ir lietuviškų patiekalų, bet mėgstu Vakarų Europos virtuvę. Esame labai skirtingos. Net ir visos trys eidamos į tą pačią vietą paprastai užsisakome labai skirtingus patiekalus.“

„Savas bliūdas“ – merginų pomėgis, savotiška poilsio forma. Rašydamos tinklaraštį jos atitrūksta nuo pagrindinių darbų, tad ir terminų ar įsipareigojimų neturi.

„Mes visos daug dirbame, esame užsiėmusios. Tas tinklaraštis mums yra labiau hobis. Šia mintimi ir gyvename. Neprievartaujame savęs ir nespaudžiame viena kitos į kampą. Taip, turime tam tikrų nuolatinių dalykų, bet jeigu vieną savaitę ko nors nepadarome, nekeliame iš to tragedijos“, – sakė Rimantė.

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2015 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai