Šio straipsnio pagrindinis veikėjas – apžvalgininkas ir rašytojas Andrius Užkalnis, papasakojantis daug įdomių dalykų, kuriuos po to labai gaila taip paprastai imti ir ištrinti. Aš ir šiaip jau daug ką iškirpau. Ir iki šiol dėl to nervinuosi. Su A. Užkalniu pradėjome kalbėti apie restoranų recenzijų puslapį „Laukinės žąsys“, bet išėjo taip, kad pasišnekėjome ir apie restoranus, lietuvių valgymo įpročius bei maisto vietą kultūroje.

Restoranas – pažintis su šalies kultūra

Sakykite, ką norit, bet pavadinimas „Laukinės žąsys“ yra velniškai vykęs. Kaip ir puslapio dizainas bei logotipas. A. Užkalnis sako, jog puslapio pavadinimas tuo pat metu šį tą reiškia, ir sykiu tarsi nieko nereiškia. „Filme „Sound of Music“ yra tokia daina „My Favourite Things“, o joje tokia eilutė: „Wild geese that fly with the moon on their wings.“ Kažkada buvo atostogose Nidoje ir dukrai dainuojant man šie žodžiai pasirodė kaip tas emocinis vaizdas, kuris atitiko vidinę nuotaiką: vienišumas, tam tikra vidinė arogancija, šiaurietiška estetika. Man iš prigimties nelabai patinka visokie pietietiški dalykai. Visokie kubietiški barai, mochitos yra priešingoje skalės pusėje nuo to, kas man patinka. Man patinka šiaurė, akmenys, pilkuma, pušys, smėlis. Čia vienas iš tokių pavadinimų. Panašiai kaip ta internetinė parduotuvė „Amazon“. Nei ji susijusi su Amazone, nei ką“, – kalbėjo jis.

Pradėjus rašyti restoranų recenzijas paaiškėjo, kad daugybei žmonių tai labai aktuali tema, aktyviai skaitoma ir komentuoja. „Tai yra klausimas, su kuriuo auditorija turi labai gyvą santykį. Lietuvoje tokios aukštos susidomėjimo ir atsiliepimų kartelės net automobiliai nepasiekia. Ko gero, nebent mobilieji telefonai taip pat stipriai kabina.

A. Užknulnis

Mintis pradėti restoranų recenzijoms skirtą portalą atsirado pašnekovui dar tebegyvenant Didžiojojoje Britanijoje. Keli tekstai šia tema parodė, kad esama įdomios nišos. „Tikriausiai jis atsirado dėl to, kad tam buvo niša. Pirmieji straipsniai atsirado mums su šeima būnant Nidoje. Restoranų ten daug nėra – per visus ir eini. Aš parašiau gal du ar tris straipsnelius į savo tinklaraštį. Parašiau tiesiog tuo stiliumi, kuriuo paprastai rašau. Jų skaitomumas buvo gal du kartus didesnis nei mano vidutinio straipsnio. Supratau, kad čia nišinis dalykas, kurį mažai kas daro, ir kurio daug kam reikia. Taigi paklausa buvo. Tada jau pusiau galvojau, kad grįšiu į Lietuvą, nes tada dar gyvenau Anglijoje. Pagalvojau, kad valgyti daug kur vaikštau, esu ėjęs į restoranus daugelyje šalių, nes darbo reikalais daug keliaudavau. Įvairios virtuvės, patiekimas buvo mano gyvenimo dalis. Dažnai juk susilietimas su šalies kultūra vyksta per restoranus“, – sakė A. Užkalnis.

Rašo iš paprasto lankytojo perspektyvos

Pradėjus rašyti restoranų recenzijas paaiškėjo, kad daugybei žmonių tai labai aktuali tema, aktyviai skaitoma ir komentuoja. „Tai yra klausimas, su kuriuo auditorija turi labai gyvą santykį. Lietuvoje tokios aukštos susidomėjimo ir atsiliepimų kartelės net automobiliai nepasiekia. Ko gero, nebent mobilieji telefonai taip pat stipriai kabina. Aš nesu maisto gaminimo specialistas. Šiek tiek domiuosiu vynu, nes esu metus mokęsis somaljė mokykloje. Apie vyną dar galiu parašyti kiek profesionaliau. O rašant apie maistą viskas remiasi ragavimu ir patirtimi, bet mano teisė rašyti apie maistą ateina iš to, kad ateinu, pavalgau ir susimoku. Kiekvienas turi tokią teisę rašyti. Žmonės komentaruose kartais parašo, kad „kiekvienas gali nueiti, paėsti ir parašyti“. Prašom. Nueik, paėsk ir parašyk. Aišku, neaišku, kas skaitys“, – svarstė „Laukinių žąsų“ redaktorius.

Nuolat pasitaiko žmonių, kurie nelabai patenkinti, kad mėgėjai drįsta vertinti restoranų darbą. Be maisto ir veterinarijos tarnybos leidimo taip elgtis turbūt nelabai galima. Visgi į tokią kritiką A. Užkalnis nelinkęs reaguoti. „Tokio klausimo turinį galima išnagrinėti labai paprastai psichologiškai. Kai žmogus mato, kad kažkas kitas užsiima vertinimu ir nuomonės reiškimu, ir tos nuomonės klauso daugiau nei vidutinio žmogaus, atsiranda šioks toks neteisybės jausmas. Tiesą pasakius, mes kiekvienas norime, kad mūsų klausytų. Jeigu pamatai, kad kitam tai sekasi, tai ir pradedi sakyti: „Kas tu čia toks?“ Tačiau aš tame nematau nieko asmeniškai įžeidaus. Mane žeidžia vienintelis komentarų tipas. Kai žmonės netiki mano rašymo integralumu ir mano, kad aš rašau už nemokamą maistą ar pinigus iš restoranų. To absoliučiai nėra. Reklaminiai straipsniai ir būna pažymėti kaip rėmėjo skiltis. Visa kita visada yra mano arba kitų apžvalgininkų nuomonė“, – kalbėjo jis.

Atsirado ir komanda

„Laukinės žąsys“ prasidėjo nuo vieno žmogaus tekstų. A. Užkalnis vis dar parašo daugumą apžvalgų, bet šalia jo susibūrė dar būrelis autorių. „Jie visi ateina patys. Buvo gal tik pora atvejų, kai paprašiau žmonių parašyti. Tačiau vienu straipsniu paprastai viskas ir užsibaigdavo. Dažniausiai žmonės visgi pasisiūlo. Jų visų stilius yra skirtingas ir čia aš neturiu jokios problemos. Kiekvienas vertina iš savo varpinės. Man būdavo labai malonu, kai kažkas parašydavo apie vietas, kur per šimtą metų neprisiversčiau nueiti. Pavyzdžiui, apie tą alkoholikų trikampį tarp Vilniaus, Islandijos ir Palangos gatvių. Aš pats tokių vietų nelabai suprantu ir einu ten, kur – aš bent tikiuosi – patiks. Visgi didžioji dalis skaitytojų ateina tikėdamiesi mano rašymo stiliaus. Tai turbūt ir yra pagrindinis „Laukinių žąsų“ kaip verslo silpnumas“, – sako pašnekovas.