Panevėžio centre, ant kadaise pirmajai miesto mokyklai priklausiusio pastato šono, jau kurį laiką puikuojasi iškaba „Sesių palėpė“. Daugumai miesto gyventojų tai dar neatrasta, nepažinta vieta, į kurią pirmąsyk užėjęs negali nesižavėti. Elonos Stasiūnaitės-Švipienės iniciatyva čia įsikūrė jaukus komisas ir renginių salė. Kol idėjos autorė ir įkūrėja Norvegijoje uždirba pinigus tolesnėms investicijoms, čia viską prižiūri ir „Sesių palėpės“ vairą savo rankose laiko jaunesnė sesuo Almina Morkūnienė.

„Esame didelė šeima – keturios seserys ir du broliai, tad ir šventės paprastai didelės: vestuvės, jubiliejai, minėjimai… Ir visas jas dekoruodavome pačios. Per ilgus metus tėvų sodyboje prisikaupė daug visokių papuošimų, drabužių, šventinių atributų, rankdarbių. Vyresnioji mano sesuo Elona ėmėsi iniciatyvos juos visus parodyti, iš tos palėpės ištraukti, – veiklos įkūrimo istoriją pasakoja A. Morkūnienė. – Iš pradžių bene visa šeima gana abejingai į tą mintį žiūrėjo. Bet Elona drąsiai, argumentuotai gynė savo nuomonę ir štai jau kiek daugiau nei metus užsukti kviečia „Sesių palėpė“.“

Aukštaitija po vienu stogu

„Sesių palėpė“ – tarsi tautinis projektas, apimantis ir menininkus, ir meno mėgėjus, ir lengvai menui prijaučiančius kulinarus, žolininkus, siuvėjus, molio meistrus, muzikantus, fotografus ir visus, kurie savo šventei ieško jaukaus kampelio. Žengę žingsnį į autentika ir tradicijomis alsuojančio pastato vidų, pirmiausia atsidursite parduotuvėlėje.

„Tokia pagrindinė idėja ir buvo, kad įvairūs žmonės, nesiekiantys labai pasipelnyti, bet kuriantys gražius dalykus, turėtų vietą, kur galėtų parduoti savo kūrinius. Daugiausia parduotuvėje puikuojasi Panevėžio apylinkėse gyvenančių žmonių gaminiai: policininkės gaminti atvirukai, Marijos Malickaitės papjė mašė angelai, močiutės megztos vilnonės kojinės, ekologiški produktai „Mėta“… Štai šiuos krepšelius visus iš karto sesuo nupirko iš Panevėžio automobilių turguje jais prekiavusio senuko. Dabar jie laukia naujų šeimininkų“, – pasakoja A. Morkūnienė, pristatydama lentynose sau laikinai vietą atradusius rankdarbius.

Buvusios mokyklos patalpos didelės, todėl parduotuvė užima tik dalį erdvės. Čia įsikūrusi ir nedidelė renginių salė, kurioje trečiadieniais žmonės už simbolinį mokestį buriasi dainuoti sutartinių. Kitomis dienomis vyksta edukaciniai užsiėmimai ar improvizuota fotostudija, savaitgaliais salė nuomojama asmenines šventes švenčiantiems žmonėms.

„Viskas „Sesių palėpėje“ alsuoja idėja. Lankytojai ateina ir atranda. Atranda ir nustemba, kad čia tokia vieta. Po kiek laiko grįžta, draugą už rankos atsiveda. Ne tik į parduotuvę, bet ir į mūsų renginius… Tampa nuolatiniais lankytojais. Atrodo, kad žmonės pasiilgo prasmės“, – pastebi sesers idėją šiuo metu globojanti moteris.

Netradiciniai reklamos sprendimai

Anot pašnekovės, bene visi verslo pradžiai skirti pinigai buvo investuoti į patalpų nuomą, jų atnaujinimą, perdažymą, patalpų įrengimą, tad į reklamos klausimą teko žiūrėti kūrybiškai. „Mėginome dėti skelbimus į vietos laikraščius, žurnalus, tačiau jie nuguldavo atokiai ir neatliepdavo lūkesčių. Lėšų didelėms ar intensyvioms reklamoms jau nebuvo likę po įkurtuvių, tačiau sesuo sumanė tiesiai priešais „Sesių palėpę“ vasaros metu pastatyti Gedimino pilį“, – šypsosi ji.

E. Stasiūnaitė-Švipienė nusipiešė abstraktų eskizą, susisiekė su Kinijoje įsikūrusia įmone ir paprašė sukurti vienintelį tokį 6 m aukščio pripučiamą batutą. Jame vaikai iki trejų metų čiuožti gali tik su tėvais, tad į vaikystės prisiminimus sugrįžti kviečiami ir suaugusieji.

„Taip priešais esančiame kieme vasarą išauga ne tik batutas, bet ir šeimos zona. Žmonės čia ant suoliukų įsitaiso, ledus, irgi mūsų parduodamus, ragauja, arbatą ar kavą geria. Ateina ir seneliai, ir močiutės, ir tėvai su vaikais… Tad žinia apie įsisiūbuojantį mūsų verslą pagaliau ėmė sklisti iš lūpų į lūpas“, – džiaugiasi A. Morkūnienė.

Galimybės supa

Verslo idėjos autorė E. Stasiūnaitė-Švipienė pinigų nesiskolino, o investavo visas savo turimas santaupas. Net ir dabar ji kartu su vyru Norvegijoje, iš kurios grįš vėlyvą pavasarį, kai daugiau dėmesio reikės jų turimam ekologiniam ūkiui ir, žinoma, „Sesių palėpei“.

A. Morkūnienė pasakoja, kad jos sesuo, prieš įkurdama „Sesių palėpę“, išmaišė bene visą Europą, teko dirbti net Kanadoje. Keliaudama ji suprato tai, ką mes patys dažnai užmirštame: Lietuvoje turime keturis metų laikus, turime švarų vandenį, galime maudytis ežere ir negauti baudos, galime rinkti uogas bei grybus ir negauti baudos… Turime natūralumą, tikrumą, ne tik miškuose, bet ir tradicijose.

„Žmonės pasiilgo tikrumo. Kartais moterys ateina į mūsų edukacijas po ilgos darbo dienos, skundžiasi, kad pavargo, bet pradėjusios darbuotis užsimiršta. Ir į edukacijas jos ateina ne norėdamos kažko išmokti, o ieškodamos alternatyvų laisvalaikiui. Tai savotiška meditacijos alternatyva“, – teigia pašnekovė.

„Sesių palėpė“