Didžiausia birželio 4–5 d. vykusio Baltijos investuotojų forumo žvaigždė neabejotinai buvo 2013-ųjų Nobelio premijos ekonomikos srities laureatas Robertas Shilleris. Lietuvių kilmės ekonomistas (visi keturi jo seneliai buvo iš Lietuvos) džiaugėsi, kad jau ketvirtą kartą lankosi savo protėvių žemėje. R. Shilleris nuolatos patenka į įtakingiausių šių dienų pasaulio ekonomistų sąrašus, yra prestižinio Jeilio universiteto (JAV) profesorius. Savo reputaciją jis užsitarnavo itin tiksliomis prognozėmis apie 2000 m. interneto bendrovių „burbulą“ (angl. dot com bubble) ir 2007 m. nekilnojamojo turto rinkos krizę JAV. Būtent krizių priežasčių analizei jis daugiausia dėmesio skyrė ir savo pranešime, perskaitytame Baltijos investuotojų forume. Auditorijai jis kalbėjo ne tik apie praėjusias krizes, bet ir apie tai, kas jam kelia didžiausią nerimą šiandien.

Ekonomika neatsiejama nuo psichologijos

Pradėdamas savo pranešimą R. Shilleris juokavo, kad jam labai patinka pakrikštyti ekonomines krizes. Tai lyg savotiškas jo pomėgis. Pavyzdžiui, paskos amžiaus pradžios „burbulo“ krizę atslinkusią kitą jis vadina „Millenium boom“, 2005–2007 m. nekilnojamojo turto „burbulo“ sukeltą krizę – „Real estate boom“. Šiuo metu stebime dar vieną pakilimą, po kurio ateisiančioms pagirioms R. Schilleris taip pat jau turi pavadinimą – „New normal boom“.

Taigi apie ką čia kalbama? Kodėl „burbulai“ ir po jų neišvengiamai ateinančios didesnės ar mažesnės krizės nepaliaujamai seka viena kitą? Kaip racionaliai paaiškinti nuolatinį ekonomikos įkritimą į tą pačią duobę?

„Akcijų pirkimas – tai kartu ir mada. Žmonės perka akcijas, kurios yra brangstančios. Parduoda tas, kurios pinga“

R. Schilleris

Čia, pasak R. Schillerio, ir slypi paslaptis. Žmonija visai nėra racionali. Todėl nieko keista, kad krizes taip sunku racionaliai paaiškinti.

„Burbulai“ ir krizės visada prasideda akcijų biržose. O jeigu pažvelgtumėme į akcijų biržų veiklos rezultatų diagramas, pamatytumėme, kad kreivė tai kyla aukštyn, tai leidžiasi žemyn. Ir paprastai laiko tarpas nuo aukščiausio taško iki paties žemiausio būna labai trumpas. Šiuo metu kaip tik esame ties kilimo laikotarpiu. Kiek jis truks? Nežinia, bet galime beveik neabejoti, kad po kilimo ateis greitas ir smarkus kritimas. „Kodėl įvyksta krizės? Nuo ko mes esame priklausomi? Kilimo ir kritimo tendencijas aš sieju su žmogaus psichologija. Nemanau, kad ekonomika yra griežtas, logiškas mokslas. Esu įsitikinęs, kad akcijų biržos negali būti prognozuojamos, apskaičiuojamos. Akcijų pirkimas – tai kartu ir mada. Žmonės perka akcijas, kurios yra brangstančios. Parduoda tas, kurios pinga“, – kalbėjo R. Schilleris.

Kitaip tariant, pats akcijų biržos augimas sukuria dar didesnį augimą, kuris savo ruožtu sukuria dar didesnį augimą… Taip iki tol, kol besipučiantis „burbulas“ neatlaiko ir sprogsta. Ir šis procesas yra psichologinis, o ne ekonominis. Žmonės tiesiog nori būti dalis kažko augančio, duodančio pelno, todėl jie investuoja savo pinigus į akcijas. Tačiau, tik pasirodžius pirmiesiems nerimo ženklams, žmonės lygiai taip pat greitai ima bėgti iš skęstančio laivo – taip prisidėdami prie krizės įsismarkavimo. „1996 m. atlikau apklausą. Paklausiau žmonių, ar jie sutinka, kad investicija į akcijas yra gera. Tuo metu biržoje buvo pakilimas, todėl 97 proc. žmonių atsakė teigiamai. Vėliau akcijų biržos rezultatai krito. Todėl ir teigiamų atsakymų mažėjo. Štai kodėl teigiu, kad tai buvo ne žmonių įžvalgos, o tiesiog reagavimas į esamą situaciją“, – teigė Nobelio premijos laureatas.

Kas toliau?

R. Schilleris sako, kad žmonės paprasčiausiai tiki tuo, kas yra prieš juos, tuo, ką mato. Deja, bet nesame racionalūs. Šis reiškinys siejasi su kolektyvine sąmone, socialine psichologija, t. y. dalykais, apie kuriuos sociologai pradėjo garsiai kalbėti dar XIX a. pabaigoje. Ekonomistai kiek arogantiškai manė, kad visa tai ekonomikos praktiškai neveikia. Ekonomika juk solidus, logiškas mokslas, kuriame viską galima apskaičiuoti, numatyti. Visgi tiesa yra šiek tiek kitokia.

Tačiau kas suteikia tą pradinį impulsą „burbului“ susidaryti? Pasak Nobelio premijos laureato, tie ženklai būna gana neišraiškingi, nedideli. Pavyzdžiui, interneto bendrovių „burbului“ susidaryti daugiausia įtakos turėjo keli veiksniai. Visų pirma, internetas. Dešimtojo dešimtmečio antrojoje pusėje juo ėmė naudotis vis daugiau žmonių, pradėta manyti, kad būtent šioje srityje labai greitai atsiras milijardiniai verslai. Tuo metu pasaulis vis dar džiaugėsi Šaltojo karo pabaiga, Vakarai gyveno apimti kapitalizmo pergalės euforijos. Kartu šie du dalykai itin padidino žmonių tikėjimą akcijos birža. Jie tol pirko, investavo, kol „burbulas“ neatlaikė.

Deja, R. Schilleris ir šiandien mato tokių nedidelių, regis, nelabai reikšmingų ženklų. Šiandien jau pasibaigusi „krizės panika“, vyriausybės vykdo vis laisvesnes monetarines politikas, o IT sektoriaus augimas drumsčia nusistovėjusią ekonomikos pusiausvyrą. Žmonės ima nerimauti dėl savo ateities darbo rinkoje, o pajamų nelygybė irgi tampa vis aktualesne problema. Nieko keista, kad ore atsiranda vis daugiau naujos griūties baimės, o juk būtent griūties baimė, ko gero, kaip tik ją ir pradėtų. Taigi, ar griūtis neišvengiama? Nežinia. Aišku tik tiek, kad jeigu norime tolesnio ekonomikos augimo, mums būtina atsakingai apmąstyti grėsmes, nes tik jas eliminavus pavyks išvengti naujo „burbulo“ sprogimo.